Agra
Išvažiuoti iš Delhio buvo košmaras, kaip ir tikėjomės. Kėlėmės anksti, spėjom tuščiom ūkanotom gatvėmis, per vakarykštės degančias šiukšles,išjudėti iš senamiesčio ir prasidėjo. Bundantys nesibaigiantys priemiesčiai, nereguliuojamos sankryžos ir čia ypatingai chaotiškas eismas. Blogiau net nei Pakistane. Galiausiai išsikasėm iki magistralės ir pajudėjom kiek greičiau ir saugiau. Netoli Agra kelyje sutikom p.Radža ant 650cc motociklo ir jis mielai pakvietė apsistoti pas jo šeimą. Taigi, Agroje naminis maistas, o vakarais diskusijos apie pasaulį, politiką ir religiją.
Iš ankstyvo ryto, kol dar nesugužėjo turistinės grupės, einame žiūrėti Jo. Išorinis kompleksas, kaip įprasta munghalų stiliui, statytas iš raudono smiltainio, o už aukštos vartų arkos, didžiuliame vandens kanalų suskirstytame parke, ant Jamunos upės kranto, visas marmurinis - Taj Mahal. Nuostabi simetrija. Iš visų keturių pusių Taj identiškas (tiesa nuo upės mažiau puošybos). Dar didesnį simetrijos įspūdį kelia veidrodiniai Taj atspindžiai parko kanaluose. Iš abiejų pusių, prie upės pastatyti du vienodi raudono smiltainio pastatai, vienas - mečetė, kitas, identiškas, kitoje pusėje tik dėl simetrijos. Baltas marmuras net švyti apšviestas saulės, o mūsų akys tampa skaidraus mėlynumo tame švytėjime. Fasde puikūs augaliniai bareljefai ir pusbrangių akmenų mozaikos. Pastatas milžiniškas. Viduje nuostabaus detalumo, iš vientiso marmuro drožinėta, ažūrinė atitvara ir netikras kapas (tikrasis po pastatu, rūsiuose). Pašvietus į sieną, puikiai matosi marmuro skaidrumas ir įleistų spalvotų akmenų spindesys. Vaikščiodami aplink ar sėdėdami ant suoliuko geras 4,5 valandos gėrimės Taj. Įspūdinga, grožis sukrečiantis.
Didžiausias ir detaliausias iš lankytų. Aukštos gynybinės sienos apsuptos kanalo (kadaise pilno krokodilų), didžiuliausi kelių pakopų vartai, o viduje begaliniai sodai ir rūmai.
Fatehpur Sikri
Dar vienas triukšmingas Indijos kaimas. Aplinkui senų rūmų griuvėsiai.
Įėjimas dideliais laiptais per įspūdingo dydžio mečetės vartus.
Rūmuose viskas iš raudono smiltainio, bet čia visur nuostabi akmens
drožyba. Ypač detalus, visiškai visas drožinėtas ministro namas ir
penkių aukštų Pančmahal kuriame visos kolonos skirtingos. Bet
atsipalaiduoti negali. Fatehpur Sikri gyventojai labai įkyrūs, beveik
nei sekundės negali pabūti vienas, ir nors jie dedasi labai draugiški,
anksčiau ar vėliau bando kažką parduoti.
Čia planuojame tolimesnį kelią, labai norėtume nuvažiuoti iki
Radžastano spalvotų miestų, Ajantos urvų šventyklų, Goa paplūdimių ir
Hampi griuvėsių, bet tai dar 6000 km Indijos pragariško eismo ir dar
daugiau laiko tarp jau nepakenčiamų indų. Sprendimas - sukam į rytus,
o ten žiūrėsim ar į Bangladešą, ar šiauriau pas budistus, ar tiesiai į
Nepalą, o gal iki rytinės pakrantės.
Pakeliui į Kadjuraho šis mažas ir kas nuostabu, ramus kaimelis. Čia geriausi Indo islamiškos viduramžių architektūros statiniai. Milžiniško dydžio akmeninis fortas saloje su dviem apie 1620 m statybos rūmų kompleksais. Karaliaus ir karalienės gyvenamuosiuose puikiai išlikusi 500 m senumo sienų tapyba, pagrindiniai motyvai iš Ramajanos. Dideli kiemai, siauri laiptukai tarp aukštų, koridorių labirintai ir bokšteliai ar dideli kupolai kadaise dengti mėlynomis turkio plytelėmis. Nuo stogo rampų vaizdas iki horizonto į žalias lygumas, upės vingį ir iš miškų kyšančias nuostabias senovines induistų šventyklas. Didžiausia šventykla pačiame kaimo centre, aukšti akmeniniai pajuodę nuo laiko ir žole apžėlę bokštai. Nuostabu. Toliau nuo kaimo, ant upės kranto dar vienas šventyklų kompleksas. Apie dešimt aukštų daugiaukščių šventyklų, smailiais akmeniniais detaliai drožtais bokštais. Deja, bet viduje nieko nelikę. Kupoluose įsikūrę žalios papūgos, o ant bokštų tupi milžiniški grifai. Vyksta restauravimas. Dėl patvinusios upės negalime kirsti tilto į gamtos rezervatą. Dar kitame kaimo gale veikianti sena Lakshimi šventykla. Čia siaurais laptukais galima pakilti iki aukščiausio žolėmis apaugusio kupolo. Lubas puošia Ramajanos motyvai.
(vienas iš labai norėtų aplankyti) Iki čia veda bene keisčiausias kelias, kas 10-20 km puiki autostrada keičiasi raudono molio duobėta bekele ir atgal. Galiausiai kelias kerta pora upių be tiltų, taigi lašas ekstremalaus povandeninio vairavimo nematant duobių.
Kajuraho mus puola neviltis. Lyja, nuolat lyja. Daiktai ir drabužiai plėksta ir baisiausia - pelyja, o išskalbus nė velnio nedžiūsta, o rūgsta. Gatvėje visiškas košmaras, vaikai prašo pinigėlio ar saldainio, prekeiviai seka kelis šimtus metrų ir nereaguoja į 'ne', iš kiekvienos parduotuvės kviečia užeiti, kiekvienam reikia sužinoti iš kur mes ir pasiūlyti ką pirkti ar kur nuvežti, ką parodyti ar šiaip paspoksoti. Išeiti iš namų stresas, jokios ramybės. Visiškai ignoruojam žmones ir tai nelabai padeda. Liūdnas Agnės gimtadienis.
Galiausiai trečią dieną nustojo lyti ir mes bėgte į šventyklų kompleksą. Gerai, kad buvom paskaitę prieš tai kas ten kam skirta ir ką reiškia. Akių atplėšti nuo grožio neįmanoma ir visiškai nesuvokiama, kad tai 1100 - 900 m senumo skulptūros. Net sunku patikėti, kad tai ką matome yra tikra. Detalumas, judesys, veidai,- atrodo tuoj atgis. Centrinės pozicijos dievams, kitas plotas karui ir aerobiniam seksui, o stogai nuostabiom pasikartojančiom mozaikom. Šventyklų viduje, tamsoje, dar detalesnės skulptūros meistriškai išskobtos akmenyje ir gausiai puoštos staktos į patalpą su induistų dievo ar deivės skulptūra, o pas džainistus su juodo marmuro vienu iš pranašų.
Įdomesnės erotinės scenos: skalbėja šlapiu sariu, vyras su arkliu, įvairios grupinės sueitys. Vienos gyviausių: besidažanti ir rakštį iš pado traukianti moterys. Daug figūrų pusiau pasisukime, tarsi šoktų. Dažnam šių dienų skulptoriui turėtų būti nuostaba, juk ne ypatingus įrankius jie turėjo 950 m.
Judame Madhya Pradeshu, centriniu mažiau apgyvendintu regionu. Pakeliui jokių didelių miestų ar turistinių įžymybių. Atgaiva. Žmonės nuoširdžiai šypsosi, moja ar sveikinasi. Vyrai čia dėvi tradicinį lungi (audinys apsuptas apie juosmenį ir dėvimas kaip sijonas, ilgis įvairus), o moterys po sariu, panašu, nieko nedėvi. Turistų čia nebūna, todėl sustojus užkąsti - minia, bet kadangi kalba tik hindi, tai nelenda bendrauti, o tyliai stebi iš toliau (čia panašu mes didesnė keistenybė nei galingas motociklas). Pakeliui pravažiuojame Panna nacionalinį parką, kur gyvena tigrai, bet dabar lietų sezonas, tigro nepamatysi, bet užsukame pažiūrėti krioklio prie kurio, senuose urvuose, maharadža buvo pasistatęs medžioklės prieglobstį, o žvėrys patys ateidavo atsigerti. Toliau kelias vingiuoja per nac.parką. Nuostabaus grožio gamta, vešli žaluma, tikmedžiai metro skersmens lapais, bezdžionės, begalė paukščių ir visur siauri ar platesni upeliukai su kaskadomis. Nusileidus nuo plynaukštės įvažiuojame į platų, plokščią, derlingą, žalią slėnį. Tiesus kelias apsodintas milžiniškais medžiais, aplink ežerai, apsemtose pievose lėtai juda ganomų buivolų bandos. Kaimai maži ir reti. Namukai kaimuose žemi, senučiukai, čerpiniais stogais, o gyvenimas panašu teka ramiai ir lėtai. Pasaka. Važiuojam neskubėdami ir grožimės.
Dar vadinamas mažasis Varanasis. Apsigyvename senuose buvusiuose rūmuose, tiesiog ant upės kranto, todėl iš bokštelio galime ramiai stebėti induistų ritualus ir papročius ant ghatų (laiptų nusileidžiančių į upę). Abu upės krantai su ghatais, o už jų įvairios, skirtingų dievų ir religijų šventyklos (daugiausia induistų). Krantinėje didelės, plastikinių gėlių girliandomis puoštos, spalvingos valtys. Dieną žmonės čia prausiasi, skalbiasi, valgo gatvės maistą, meldžiasi ir atlieka ritualus. Vakare visa krantinė apšviečiama ir per garsiakalbius pasigirsta ilga malda, giesmė visiems dievams. Žmonės į upę aukoja plaukiančias gėles su žvakute, samdo valtis, eina į šventyklas. Piligrimai ir sadhus pritardami giesmei vykdo šventus ritualus. Dar ilgai po giesmės pabaigos krantinė lieka gyva, o iš visų šventyklų skamba muzika ir maldos.
Pusė kelio, iki Allahabado, tragiška. Geriau bekelė nei giliai duobėtas asfaltuotas kelias. Visą dieną antru bėgiu. Duobių dvigubai daugiau nei asfalto ploto, o kelininkai vis dar galvoja, kad greičio ribotuvai (gulintis policininkas) yra gera mintis. Aplink vis dar gražūs laukai, bet nėra kada grožėtis, duobių slalomas arba linksmieji kalneliai su panėrimais. Šiaip visai įdomu tik moto gaila. Pakeliui stojame Allahabade. Nueiname iki parko su keliais munghalų eros mauzoliejais ir iki dviejų švenčiausių Indijos upių Gango ir Yamunos santakos (tiesa čia dar įteka trečia mistinė upė Parvati). Vakare stebime jaunuolius žaidžiančius kriketą ir maloniai su jais paplepam. Nuo čia į Varanasi gretkelis (iki pat Kalkutos).
Deja užsemtas. Pakrantė su ghatais po vandeniu, taigi mums nepasivaikščioti, o induistams sunkiau atlikti ritualus ir apeigas. Visgi nardant siaurutėlėmis senamiesčio gatvelėmis, vis išlendi iki Gango. Visur begalė įvairiai išsidažiusių oranžinių sadhų. Kiekvienoj sankryžoj po švetyklėlę, o pakrantėje vien jos. Matėme kaip žmonės prie Gango atlieka puja, maudo buivolus, semiasi į bakelius švento upės vandens, maudosi patys, skutasi galvas, gauna palaiminimą, degina mirusiuosius, leidžia upėn gėles su žvakutėmis ir meldžiasi, meldžiasi, meldžiasi. Vandenyje žiedlapiai ir šiukšlės. Nuėjome ir iki kremavimo ghato. Čia sveriamos ir parduodamos storos malkos, siauromis gatvelėmis ant bambukinių neštuvų nuolat atnešami gražiai į raudonai auksinę medžiagą suvynioti ir gėlėmis papuošti mirusieji, o ant pakylos dega dideli laužai, kraunami bei padegami nauji. Nuo tos vietos Gange pelenai ir anglys. Vanduo kasdien senka per pora laiptelių, bet po užsitęsusių musonų vandens lygis pakilęs keliolika metrų. Nelauksim.
Čia prieš 2500 metų medituodamas po medžiu Buda pasiekė nušvitimą ir pradėjo vidurio kelio mokymą. Budizmo pradžia. Medžio vietoje dabar auga didžiulis jo vaikas, o greta stovi keista Mahabodi šventykla. Aplink šventyklą renkasi daugybė įvairių šalių ir pakraipų budistų vienuoliai ir tikintieji. Daug medituojančių, vyksta ir masinės meditacijos. Vakarais iš šventyklos sklinda gerklinės maldos ir mantros. Matėme naujos vienuolės įžadų cetemoniją, o ir šiaip praleisti pusdienį stebint vienuolius tikras malonumas.
Bodh Gajoje yra turbūt visų budistinių valstybių vienuolynai, čia jų begalė ir visi skirtingi. Japoniški santūrūs ir minimalistiniai (vienas su milžinišku taikos varpu). Mums jau įprasti gausiai spalvingai tapyti tibetietiški su dharmos kelio elniais ant vartų. Labai į juos panašūs butanietiški. Nuostabiais akmeniniais liūtais puošti kinų vienuolyno tradiciniai vartai. Tailandietiškas - įstabaus grožio su spalvotų veidrodėlių mozaikom, puikia savita tapyba ir ypatingais smailiais užraitais besibaigiančiais stogais. Pakeliui dar 25 metrų medituojančio Budos statula.Tada keisčiausias kambodžos vienuolynas, su monstreliais ir paukštžmogiais. O pats naujausias, didžiausias ir puošniausias Tibeto karmapa (juodųjų kepurių sektos) vienuolynas su dvimetriniais būgnais ir panašaus dydžio bei nuostabaus detalumo sviestinėmis skulptūromis. Kieme daug žaidžiančių ar besimokančių vienuoliukų. Jausmas lyg keliautum erdvėje, nes už kiekvienų vartų kita valstybė, architektūra, tradicija. Namo grįžome ryžių laukais.
Reikėjo pataisyti sveikatą, tai Bodh Gajoje sėdim dešimt dienų. Dar kart aplankome Mahabodi šventyklą, šį kartą pilną vienuolių iš Tailando, kurios su baltais apdarais, plikomis galvomis ir žibintuvėliais rankose atrodo labiau ateiviai nei žmonės. Kitądien einame į meditaciją japonų vienuolyne. Gražu ir gera.
Kelias iki Kalkutos nuostabus, automagistralė, kokios Indijoje dar nematėm, ramiai nušiaušiam 470 km. Kalkuta taip pat labai nustebina. Labai bijojome jos, kaip ir betkurio kito daugiamilijoninio miesto. Bet čia tvarka. Šviesoforai veikia, o svarbiausia jų paisoma, eismas ramus, yra šaligatviai ir ten gali praeiti, nes neužparkuota, visur gatvėse policininkai, žmonės čia šypsosi, reaguoja į "ne" ir šiaip atrodo gerokai protingesni.
Kalkutoje pasivaikštome britiškame senamiestyje, randame puikų europietišką supermarketą (pirmas rąstas Indijoje), turguje - skanių vaisių. Kokosiukai, bananai, miusliai, snikersai ir hamburgeriai (kas mums visai neįprasta) padeda sureguliuoti virškinimą, nes, nors visumoje skanus, bet indiškas maistas gan nepriimtinas mūsų vakarietiškiems skrandukams. Pusdienį praleidžiam karalienės Viktorijos parke. Kitą vakarą nueinam į kiną pažiūrėti Bolivudo produkcijos, filmas šiuolaikinis, bet su tradiciniais šokių intarpais, o įdomiausia, kad publika reaguoja į filmo veiksmą labai ekspresyviai: kaukia, staugia, juokiasi.
Tuo pat metu tvarkomės reikalus. Konsulate gan lengvai ir pigiai gauname Bangladešo vizas (tai ko ir važiavim į Kalkutą). Taisome motociklą, mat nuo Biharo bekelės pastebėjom, kad orą leidžia galinis ratas. Kaip ir iki šiol, mums labai sekasi: pora dienų ieškome, dar pora laukiame, nes kaiptik dabar dvidieninė vairuotojų ir mechanikų pudža, bet randame nuostabų ir labai patyrusį, galingus motociklus pažįstantį, o dabar KTMus lenktynėms ruošiantį meistrą (patikėkit, Indijoje tai - stebuklas). Susitvarkome visus galiukus, kurie bent kiek erzino, kadangi gaunam sintetinės alyvos (irgi arti stebuklo) - keičiam, o išmontavę ratą randame stirksantį, storą, surūdijusį, šešiacentimetrinį vinį. Lopas privalo laikyti.
Susiskambinam su Saida (draugė bangladešietė, kurią važiuojame lankyti) ir pasirodo mums vėl pasisekė. Kol mes buvome užlaikyti mechanikų pudžos, Bangladeše įvyko masiniai streikai ir neramumai, dabar jau turi būti ramu.
Indijos Vakarų Bengalo provincija jau rodo ką turbūt matysime Bangladeše. Pakelėse milžiniški medžiai, aplink derlingi ryžių laukai, prasideda džiunglės, kertame vis daugiau vandens augalais apaugusių upių. Tiesa kelias siauras, o judėjimo daug, vienoje vietoje kabiname kitą automobilį, bet nieko blogo, tik vos įlenkta šoninė dėžė. Pasiekus sieną, išvažiuojam iš Indijos, o Bangladešo muitinėje mums pasako, kad mūsų motociklas per galingas ir todėl nelegalus ten vairuoti, be to Carnet de Pasages (tranzitinio importo dokumentai) negalioja ir reikėtų atsidaryti sąskaitą ir įnešti depozitą ir t.t ir pan. Taigi vos viena koja įžengę į Bangladešą sukamės atgal į Indiją. Apsistoję pasienio mieste randame parkingą motociklui ir su kuprinytėm judame į Bangladešą autobusu.
Grįžus iš Bangladešo dar laukia apie 700 km kelio, keli miestai ir regionai Indijoje iki Nepalo, bet jau dabar galima apibendrinti. Indija paliko labai sumišusius jausmus, matyt reikėtų vertinti kiekvieną provinciją atskirai. Įsimylėjom šiaurę ir nekentėm turistinių regionų. Gamta nuostabi, bet nepasiekiama. Du su puse mėnesio, bet taip ir neperpratom žmonių mentaliteto. Galutinis verdiktas tik po kiek laiko, kai viskas nusistovės.
140 dienų (17280 km) kelyje.
Nuotraukos, dėl nesaugių viešų kompiuterių, neįkeltos. Bus vėliau.
