Indija mus pasitinka spalvomis, kvapais ir kanapėmis apaugusiomis pakelėmis.
Po dviejų mėnesių grožio mūsų
kelyje, tai kažkas išskirtinai kerinčio. Šikhų pagrindinė šventykla. Apsuptas
aukštų baltų sienų (pastatų) su nuostabaus grožio vartais - didelis marmuru
klotas kiemas su šventu baseinu. Jo viduryje, tiltu pasiekiama, saulėje auksu
tviskanti šventykla. Ore tvyro smilkalų kvapas ir skamba dainuojama nuostabi
malda. Nuo grožio rieda ašara. Piligrimai meldžiasi, maudosi šventame vandenyje,
plauna marmurines grindis ir sienas ar tiesiog snaudžia šešėlyje. Pačios
šventyklos viduje gausu tapybos, centre maldą dainuoja penki šventikai mušdami
būgnus ir grodami rankiniais vargonėliais. Antrame aukšte didžiulę šventąją
knygą skaito kitas šventikas. O nuo stogo, žaižaruojančio auksu, atsiveria dar
kitoks baseino vaizdas. Planą važiuoti į Dhramsalą atidedam ir susiradę
viešbutį bei pasivaikščioję triukšmingame Amritsar senamiestyje grįžtame į
auksinės šventyklos ramybę nuleisti saulės. Stebuklinga.
Labai žalia. Ne taip karšta ir
gerokai drėgniau. Indija atrodo tvarkingesnė, derlingesnė ir turtingesnė.
Kontrastas nuo Pakistano, kad vėl visur moterys. Nuostabiai ryškių spalvų
sariai ir vyrų turbanai. Keliuose daug mažiau asiliukų, bet miestuose pilna
lėtų dviračių ir velorikšų. Autobusų vairuotojai tokie pat patrakę. Karvės eina
ir guli kur nori, dažnai ant kelio. Sustojus žmonės elgiasi santūriau, stebi iš
toliau ir net nusisuka pagavę žvilgsnį. Tai leidžia atsipalaiduoti. Kanapė - baisi
piktžolė, auga betkur, ypač šalikelėse ir stipriai kvepia važiuojant. Aukščiau
kalvose šalikelėse šeimomis tupi raudonveidės beždžionės.
Dalai Lamos ir Tibeto pabėgėlių
nauji namai. Sako čia visada lyja. Gyvename kalne, kur tai esi debesyje tai
tarp jų. Aplankėme Tsuglagkhang šventyklos kompleksą, kur Dalai Lama dažnai
skaito savo mokymus. Stebėjome budistų vienuolių debatus, argumentus
teatrališkai baigiančius plojimu ar treptelėjimu. Pasukome maldos būgnus, OM
MANI PADME HUM. Matėme sviesto žvakių liejimą ir kitais kasdienos darbais
užsiimančius vienuolius ir vienuoles. Kaimo gatvėse pilna vyšnine spalva
dėvinčių vienuolių, dreduotų baltųjų budistų piligrimų ir moterų tradiciniais
Tibeto drabužiais. Jaunesnį vienuolį dažnai pamatysi internete ar su auksiniu
kavinėje. Ant stogų beždžionių šeimos.
Popiet išėjime ramaus keturių
valandų pasivaikščiojimo debesyse, vešliomis džiunglėmis apaugusiais kalnų
šlaitais. Ramybė. Praėjome Dharamkot kaimą be kelių ir automobilių ir Bhagsu apsėstą
tranzerių. Visur jogos ir meditacijos mokyklos, mažos induistų koplytėlės.
Bhagsu užsukome į spalvingą Šivos šventyklą. Fasade Brahma, Šyva ir Višnu, o
viduje akmeninės kobros ir didelės stilizuotos pražiotais nasrais liūto
ir krokodilo galvos. Lendant į nasrus patenki į laiptų labirintą, kuriuo
mazgais ropodamas nusigauni ant stogo. Nors didesnių kaimų gatvėse triukšmas ir
šiukšlės, visa atmosfera tiesiog persisunkusi ramybe.
2013/07/06 Dalai Lamos
gimtadienis. Pats Dalai Lama šiuo metu Indijos pietuose skaito mokymus, kurie
tiesiogiai transliuojami per TV. O čia, jo namuose nuo ryto šventė.
Tsuglagkhang vienuolyne, sausakimšame žiūrovų, stebėjome skirtingų Tibeto
regionų tautinius šokius ir dainas, drakono ir jaučio kostiumus dėvinčių šokėjų
gąsdinimus ir tibetietišką lhamo operą. Popiet paivaikščioti piligrimų ir
vienuolių taku, nužymėtu maldos vėlevėlėmis ir maldomis išraižytais akmenimis,
einančiu pro kelias budistų šventyklas. Nusileidome iki Tsechokling vienuolyno
įsikūrusio šlaito ramybėje ir buvome pakviesti į rytojaus punja apeigas.
Tsecholing yra Lhasoje sugriauto vienuolyno kopija tremtyje. (Tibetas okupuotas
1959. Užima didele dabartinės Kinijos dalį (Tibeto žemėlapis).
Tibetietiškas maistas nuostabus.
Gamintis patiems būtų kvaila, nes gatvėje pigiau. Skanios ir sočios thukpa
makaronų ir skrylių sriubos su garinta mieline tingmo duona ir mūsų
mėgstamiausi momos (vegetariški ar ne, garinti arba kepti mieliniai koldūnai)
su aštrutėliu padažu. Gatvėse pilna masalos prieskonių arbatos kioskelių.
Rytinės punja apeigos. Skambant
gongui septyni vienuoliai renkasi į šventyklą. Mes atsisėdame jos gale.
Kiekvienas išvynioja savo šventų raštų kaladę. Pradžioje pritardami būgnais ir
lėkštėmis sutartinai progiesmiu kalba mantras, vėliau gerkliniu balsu skaito
šventraštį (skambinantant varpeliu vienuoliai siūbuoja ir sutartine greitakalbe
beria maldas). Visos apeigos trunka virš dviejų valandų. Į tarpą jaunas
vienuoliukas visiems papilsto arbatos. Po punjos dar užlipame ant stogo
pažiūrėti penkių vienuolių per dešimt dienų iš spalvoto smėlio padarytą
mandalą. Atgal grįžtam nuostabiu retai naudojamu miško takeliu (pirma Agnės
siurbėlė).
Dabar ieskome informacijos ar keliai i siaure atidaryti ir ar pravaziuojami. Labai noretume padaryti ratuka Himalajuose per Jamu, Kasmyra iki Leh.
63 dienos ir 12800 km kelyje.
