Laoso sostonė, 800 tūkstančių gyventojų, taigi dydis kaip Vilniaus. Senokai jau taip nebuvo, nes vis milijonai ar net jų dešimtys. Ramu, tylu. Ir vėl matome, kad žmonės sulėtinti ir mes sulėtinti, panašu oras čia kažkoks lėtinantis. Aplankome kelias senas budistų šventyklas, viskas labai panašu į Tailandą, juk daug bendros istorijos, bet truputį kitaip. Daug mažiau restauruota, labiau autentiška. Per pora dienų ambasadose pasidarome Kambodžos ir Vietnamo vizas, kad kertant sienas būtų paprasčiau (po savaitės sužinom, kad labai pasisekė, nes vėliau, per kiniečių naujus metus, savaitę nedirba Vietnamo ambasada). Nuvažiuojam į netoli Vientianio esantį Budos parką. Čia prieš 60 metų budistų - induistų yogi šamanas šventikas pastatė keliasdešimties budistinių ir induizmo dievų betononių skulptūrų parką. Meninė vertė abejotina, bet bendras įspūdis yra, nors ir keistas. Iki Buda parko vairavom išvažinėto molio žvyrkeliu, jau buvom pamiršę Azijos realybę po Tailando daugiaaukščių greitkelių. Bet eismo labai mažai, tai išgyvensim.
Išjudam iš Vientianio ir po keliasdešimties kilometrų chaotiškų priemiesčių išvažiuojame į kaimus. Visa šalis šitame Laoso krašte vieni kaimai, nedideli, prie gatvės susispaudę kaimai. Gyvenimas sulėtėjęs, nieko nevyksta. Keliai asfaltuoti, bet duobėti, važiuojam ant 50. Laimei eismo beveik išvis nėra, tai ir streso ne, nes šiaip vairuoja jie nekaip. Visa šalis labai išdžiūvusi, sausi ryžių laukai, suskeldėjus žemė, nelijo matyt ilgai. Lietų sezonas dar už poros mėnesių. Pakeliui stojame valgyti kaime, tai prie keptų kepenėlių užkandai pasiimam grill šikšnosparnių ant pagaliuko.
Vang Vieng
Aktyvaus poilsio kaimas. Pastatytas matyt skubotai, todėl baisus, bet viską atperka vieta. Už nuostabiai skaidrios upės styro stačios juodos uolos apaugusios miško plotais. Čia imame turą į karstinius urvus. Vienas urvas nedidelis, o kitas - požeminė 350 m upė. Mus sodina ant pripūstų padangų ir pasišviečiant žibintu, pritvirtintomis virvėmis trauki save upe gilyn į kalną siauru 8 m pločio urvu. Vanduo šaltutėlis, urvas glotnus ir įspūdingas. O grįžimas atgal iki kaimo 8 km kajakais. Upė skaidri, o dugnas vientiso akmens uola. Šone visada juodos stačios uolos. Upėje keli įdomūs slenkščiai. Vakare bilijardo partija. O ryte pasivaikščiojimas iki kalnų ir įkopimas į neaukštą, bet stačią apžvalgos uolęlę. Dar čia populiaru atviri chill barai nuolat rodantys serialą "Draugai", išbandom ir tai.
Į šiaurę
Kelias vingiuoja tarp neaukštų uolėtų kalvų ir jų keteromis. Kaip visada labai džiaugiamės važiuodami kalnais: važiuoji lėtai, visi kiti irgi, o vaizdai pritrenkiantys. 250 km jokio miesto, o kaimai lyg iš Rumšiškių. Šiaudiniai stogai, pinto bambuko sienos, plūkta asla, maistas ruošiamas lauke ant laužo, o prausiasi žmonės prie bendros vandens kolonėlės (pompos), laidai ateina, tai tikiu elektra yra. Benzino užpila rankine pompa iš statinės. Užtat visi sveikinasi, mojuoja ir šypsosi nuo ausies iki ausies.
Luang Prabang
Buvusi senoji sostinė vėliau tapusi vienu iš prancūzų indokinijos centrų. Taigi yra 16 a unikalios šiam regionui architektūros šventyklų žemai nuleistais stogais ir gausia aukso tapyba. Muziejumi paversti karališkieji rūmai. Naujesnėse šventyklose įrengta tradicinio meno mokykla jauniems vienuoliams. Dar į miestą žavingai įsilieja 19 a puikios prancūzų vilos. Dabar dauguma jų paversta nuostabiais viešbučiais. Vaizdai puikūs, mat miestas įkurtas ant kalvos, santakoje kur maišosi žali Khan ir rudi Mekongo vandenys. Daug medžių ir žalumos. Dėl aplinkelio ir Unesco statuso, jokių autobusų ir sunkvežimių, o jau vidurnaktį visas miestas miega.
Iš čia nuvažiuojame dienai pamatyti Tat Kuang Si krioklių. Ten dar randame saulės meškų, išgelbėtų iš brakonierių, centrą. Kaip tik laiku, kai prižiūrėtojai prislapsto skanėstų, o meškinai eina karstytis ir knaisiotis jų ieškodami. Tokie mieli, kai per tvorą žiūri. Tada į kalvą per džiungles iki daugiapakopių krioklių. O kai tik juos pasiekėm iš nuostabos žandikaulis atvipo iki kelių. Vandens spalva nesuvokiama ir net nesąmoninga: žydras, ne skaidrus, bet sodriai žydras, neįtikėtina, kad natūralus, lyg iš chemijos pramonės gamyklos. Ir taip visose kriokliukų pakopose iki pat didžiojo krioklio. Matai tą saulės apšviestą žydrą upę žaliam miške ir netiki ar tikrai. Užkopiame iki krioklio viršaus pasigrožėti džiunglėmis apžėlusiomis kalvomis ir žydromis lagūnėlėmis apačioj, o grįždami išsimaudom, vanduo šaltutėlis.
Vakare taip užvakarojam su naujais laikinais geriausiais draugais, kad kitą dieną net neišvažiuojam.
Kelias iki Paksan ir Lak Sao
Kad nevažiuoti per Vientianį kertame kampą per kaimus. Čia tikrai jokių turistų. Galiausiai kelias baigiasi ir išvažiuojam į naujai tiesiamą raudonos žemės žvyrkelį. Viskas aplink raudona nuo dulkių: raudoni medžiai, namų stogai, automobiliai, kiemai, žmonės, viskas kaip iš keisto košmaro. Jei ir matome žmonių, tai vangiai gulinčio ar sėdinčių prie namų, nieko nevyksta. Regionas beveik negyvemas, kaimai maži ir reti. Nakvynė motelyje kur niekas nekalba angliškai. O nusukus link Lak Sao išvažiuojame į nuostabaus grožio kelią per slėnius tarp aštrių juodų uolų. Iš toli atrodo kaip paprastos kalvos, o privažiavus arti pasimato aštrios viršūnės ir suskeldėję plyšiai. Dar gražiau, kai pakylam iki apžvalgos aikštelės ir vieni už kitų išlenda aštrūs uolų dantys besidriekiantys iki horizonto.
Kadangi mūsų į Vietnamą su motociklu neįleis (per daug galingas), paliekame jį Lak Sao ir perkamės autobuso bilietus. Kokia laimė, kad keliaujam savais ratais, kaip sunku nemokant kalbos viską išsiaiškinti. Paprasto bilieto pirkimas sunki užduotis, ką jau kalbėti apie įlipimą į reikiamą autobusą. Viena laimė, kad imame tik mažą daiktų dalį. Kita vertus taip daugiau laiko galime stebėti vietinius žmones. Stotyje verda gyvenimas: gaminamas maistas, vyrai žaidžia rutuliais gerdami alų, ant žemės žaidžia vaikai, šeimos stebi mus, o mes juos.
Judame savaitei į Vietnamą , o tada grįšim į Laoso pietus link Kambodžos.
277 dienos (26844 km) kelyje.
Laoso šiaurės nuotraukos čia.
VIETNAMAS
Sienos kirtimas kaip ir be jokių problemų, tik pats pasienio postas mažulytis, žiūrėsim kaip seksis grįžinėti per čia, o reikės juk vizą grįžtant darytis.
Pirmas persėdimas Vinh mieste ir čia prasideda. Žinojome ir buvome pasiruošę, taigi neprigavo ir neapgavo. Stotyje priėjo pareigūnas ir paklausęs kur važiuojam sako,- milijonas, mat atostogos ir kainos dvigubos. Atsakom,- dar paieškosim. Nueinam prie langelio, o iš ten teta rodo pirštu į tą patį pareigūną. Kaip ir nėra kur dėtis. Klausiam pareigūno kada atostogos baigsis,- sako po dviejų savaičių. Netikim. Einam skaityti stendų ir randame kainas. Grįžtam prie langelio ir duodam lygiai pinigų ir lapelį su nurašyta kaina. Nors ir nelaiminga teta parduoda bilietą. Mokam 640.000 dong, taigi "sutaupom" vos ne pusę. Išeinant iš pastato tas pareigūnas patikrina bilietą ir sako, kad geras, miegamasis autobusas. Smalsu į kokį jis būtų mus įkišęs už milijoną?
Sostinė. Truputį paklaikę po naktinio pervažiavimo papusryčiaujam stotyje (nujaučiam permokam) ir suprantam, kad pėsti iki centro nenueisim. Žinom, kad taksi skaitikliai dažnai pagreitinti. Taigi pasideram su dėde ir numušę kainą perpus sėdam abu ant jo motorolerio ir rytiniu tuščiu miestu jis mus atveža centran. Juk reikia išbandyti mototaxi.
Atvykę taip anksti pamatome, kaip bunda miestas, kaip begalė žmonių sportuoja ar daro Tai či pratimus. Apsistojam puikiam viešbutuky senamiestyje. Nusiperkam turą į Halongą. O numigę pietų išvaikštome visą senamiestį. Aplankom pora turgų, pora šventyklų, pietums tradicinės Pho sriubos, desertui rambutanų (girdėjom Lietuvoj 55 lt už kg), išgeriam puikios ir įdomios tradicinės kavos su jogurtu (grįžę pavaišinsim). Nueinam iki miesto vartų, šv Juozapo katedros, o jau sutemus į teatrą. Žiūrime tradicinį vandens lėlių pasirodymą išrastą ryžių augintojų. Scena - drumsto vandens baseinas, o spalvingos lėlės povandeniniais mechanizmais valdomos iš už širmos. Muzika gyva, tradiciniais instrumentais. Netikėta ir gražu, o vandenyje pliuškenančios žuvys ir drakonai kaip gyvi. Vakare einam tagauti gyvo vietinio alaus, skonis įdomus. Kita diena muziejams, Konfucijui, porai šventyklų ir Ho Chi Minh mauzoliejui.
Hanojus mums pasirodė labai jaukus, puiku pasivaikščioti gražiu mažu senamiesčiu, žmonės draugiški, nebent ką perki, tada bandys apskaičiuot, puikios senos šventyklos, kokių kitur nematėm. Gausu prabangių pastatų ir parduotuvių. O šiaip, tai kvepia tarybų sąjunga: eini gatve, dairaisi aplink, o galvoje savaime skamba "te visad šviečia saulė, o dangus būna giedras..."
Tai ko ir važiavome į Vietnamą. 2000 kalkakmenio salų kyšančių iš smaragdinio žalumo jūros. Salų štaitai apaugę nedideliais medžių kuokštais, o pačios salos gerai paplautos bangų, daug vandens ir vėjo išrgaužtų grotų ir urvų. Tarp salų plaukiame nedideliu laiveliu. Vienoje saloje einame į didelį gerai apšviestą urvą. Valandą pairkluojame kajaku aplink saleles įplaukdami į vandens išgraužtas nišas. Į kitą salą užlipame nuostabios panoramos: kiek užmatai vien salelės, lyg aštrūs kalnai būtų apsemti jūros, o kyšo tik viršūnės. Nakvoti supami bangų liekame laive, o ryte praplaukiame kitu keliu žavėdamiesi vaizdais.
Vienas nemalonus dalykas: netikėtai atšąla iki +12 (viduržiemis), o mes su šortais, palikę visus šiltus drabužius ant motociklo Laose. Nuosprendis: nėra čia ko šalti - šiaušiam atgal į Laosą. Naktiniu traukiniu iki Vinh, ten ankstyviausi pusryčiai stotyje su vietiniais, pabandom vandens pypkę. Autobusas iš Vinh iki sienos gan linksmas, mat nėra kėdžių, pritiesta kilimėlių, yra kelios kaldros. Taigi visi, seni ir jauni, sėda ar gula ant žemės, o galiausiai suminga susisukę kaip kačiukai. Sėdžiu, per langą grožiuosi kalnais, ant peties snaudžia Agnytė, o man ant kelių pasidėjęs galvą miega dėdė vietnamietis. Jauku. Deja, bet chaotiškame pasienyje tvarkydami vizas pametame savo autobusą, nesmagu, nes taip ir nesumokėjom. Laose pagaunam kitą.
282 dienos (28094 km) kelyje.
Vietnamo nuotraukos čia.
PIETINIS LAOSAS
Iš Vietnamo grįžtam į Lak Sao, kur saugiai apdangstytas mūsų laukia motociklas. Viešbučio teta net neparašo jokio užmokesčio už saugojimą. Malonu.
Puikiai suvokdami, kad išsukame iš greitkelio į bekelę, renkamės tolimesnį aplinkelį 12 keliu. Nors didelę kelio dalį važiuojam žvyru, uostom raudonas kelio dulkes, kratome kaulus per duobes ir nuo vibracijos net (beveik) galutinai nulaužiam dar Indijoje daužtą šoninę dėžę, bet grožis viską atperka. Pravažiuojame nuo civilizacijos gerokai nutolusius kaimus. Dauguma namų pusiau atviri, bambukiniai ar šiaudiniai, visi ant polių, prie beveik kiekvieno milžiniška satelitinė lėkštė. Pakeliui daug iškirstų miškų (75% Laoso vis dar miškai). Išvažiuojam į lygumas, čia dėl naujos hidroelektrinės užtvenkti didžiuliai plotai. Vaizdas surealus, nes užlietų miškų vietoje likę tik iš vandens kyšantys balti, nudžiūvę kamienai. Užlieti plotai didžiuliai, kelias keliolika kilometrų vingiuoja salelėm ir sanpylomis. Sprendžiant iš valčių žmonės tapo žvejais. Galiausiai pasiekiame kelio darbus, o neužilgo asfaltą. Dar meteliai kiti ir 12-as bus puikus kelias, tik gal nebe toks gražus, mat pakelės išlygintos, miškai prakirsti. Prieš pasiekdami Tha Khaek nusukam pažiūrėti sodriai mėlynu vandeniu apsemto urvo, puikiais veidrodiniais atspindžiais. Toliau nusukam išsimaudyti skaidriai žaliame upelyje. Plauki ir netiki vandens spalva. Stebina ir džiugina.
Čia dieną pailsim, o kitą pas meistriukus orkiškai, bet tikiuosi, tvirtai susitvarkom dėžės laikiklius ir savarankiškai improvizuotomis dalimis po kaladėlių keitimo kaistantį stabdį. Miestas nuostabioje vietoje: kitoje Mekongo pusėje Tailandas, o aplink juodos uolos pilnos urvų, ką ir lankome. Į vieną lipi laiptais, į kitą už nedidelį pinigėlį turkio spalvos vandeniu plukdo valtele, o trečiame 600 metų senumo šventykla su 229 bronzinėmis budos statulėlėmis.
Centrinis Laosas nelabai gyvenamas, nėra žmonių, nėra gražios gamtos, nėra ką žiūrėti. Kelias tiesus kaip styga ir tuščias, taigi greitai ir nuobodžiai transportuojame save į pietus. Šalis nerodo mums savo gražiosios pusės. Dabar pati sausojo sezono pabaiga, todėl visur dulkės, viskas išdžiūvę. Derlius seniai nuimtas, o nauji ryžiai bus pasodinti tik kai pradės lyti ir bus apsemti laukai. Bet mums gerai, atsimenam iš Indijos koks nemalonumas važiuoti lyjant musonams. Tektų judėti tik magistralėmis, o dabar tiek pamatėm nusukdami žvyrkeliais.
Pakeliui nakvojame kolonijinių laikų apgriuvusiame Pakse ir stojame įspūdingiausiuose Laose khmerų griuvėsiuose Champasake. Į kalną sulipę Šyvos šventyklos čia dūla nuo 10a. Ypatingai įspūdingi gilūs, tiesiog uoloje iškalti bareljefai. Palipus į kalną atsiveria lygumų besitesiančių iki horizonto, buvusių šventyklų simetrijos ir pratekančio Mekongo panorama. Grožį trikdo tik begalinis šiukšlių kiekis paliktas po prieš kelias dienas praūžusio kasmetinio pilnaties šventimo.
Prieš kirsdamas sieną į Kambodžą, Mekongas išsilieja į kelių kilometrų plotį. Vanduo pasidaro ramus ir skaidrus, tarsi upė būtų sustojusi poilsio po ilgo kelio iš Tibeto kalnų. Si Phan Don dar vadinamas 4000 salų, mat Mekongas tampa labai seklus, o didžiulis jo plotas čia nusėtas salomis. Kaikuriose auga tik keli krūmai, o didesnėse įsikūrę kaimai. Važiuojam į vieną iš jų. Tiksliau keliamės valtimi, nes tiltų nėra. Iš pradžių baugiai žiūrime į keltą padarytą iš dviejų siaurų valtelių sujungtų lentomis, bet galiausiai užvažiuojam lenta ir nenuskęstam: Valio! Dabar, sausojo sezono metu, Mekongas gražiausias, vanduo - ryškiai žalias. Iš savo salos kaimo valandą su puse plaukiame valtimi lankyti kitų salų kaimų. Ten nuomuojamės dviratukus ir miname pažiūrėti krioklių. O kitoje salos pusėje nuomuojamės dėdę su valtimi ir plaukiame pas upinius delfinus. Jie čia beveik išnykę, saugomi, pamatome porą išneriančią kvėpuoti. Papietaujam, išgeriam Happy shake ir namo į savo salą. Mekongo 8km plotis nesuvokiamas: plauki upe tris kart platesne už Nemuną, įspūdingai platu, tada nusuki lyg į mažesnį intaką, o pasirodo tik praplauki tarp salų, o ten dar tris kart platesnė upės dalis. Salos didžiulės. Rytoj dar pažiūrėsim didžiausią (vandens kiekiu) Azijos krioklį ir trauksim į kitame krante jau matomą Kambodžą.
Tankios džiunglės, didžiulių tikmedžių giraitės, raudona kaip varis žemė, mentolinio mėlynumo ar smaragdinio žalumo upės, stūkstančios juodos kalkakmenio uolos, įspūdingi urvai, kriokliai - štai koks mums pasirodė Laosas. Šalis, kur laikas sustoja, draudžiama skubėti, kur visi draugiški ir dar nepavargę nuo turistų, kur už kelis litus pusryčiams gauni didžiulį dubenį ryžių makaronų, o pagrindinis maistas lipnieji ryžiai (hmm skanumėlis) - džiaugsmas dūšiai, akims ir skrandžiui. Taigi dar viena puiki ir verta laikymo šalis.
291 diena (28833 km) kelyje.
Laoso pietų nuotraukos čia.
