Pirmas kartas Afrikoje (Marokas matyt nesiskaito). Tik atvykus jaučiasi, kad šalis turistinė. Žmonės šypsosi ir yra labai paslaugūs. E-vizą per porą dienų buvom pasidarę internetu, tai sienos kirtimas be jokių klausimų ar gaišaties.
Nairobi
Oro uoste nusiperkam vietinį SIM ir susiskambinę su buto savininke susiorganizuojam dvigubai už taxi pigesnį paėmimą uberiu. Plepėdami su nuostabiu vairuotoju pasiekiam laikinus namus ir lūžtam miegot.
Ryte kylam ir per priemiesčius atpėdinam į centrą ieškot safario. Buvom nusprendę neužsakinėt iš LT internetu, o ieškot vietoje pigiau ir lanksčiau. Safario organizatoriaus paieška pasirodo nėra tokia paprasta kaip tikėjomės. Nėra kažkokios gatvės kur jie visi būtų susispietę. Tenka lįsti į ofisinius pastatus, ieškoti kabinetų, o dauguma Lonely planet'o siūlomų firmų parduoda tik brangius privačius turus ar išplečia akis nesuprasdami, kaip išvis jų ofisą radom, o tada traukia kainą iš interneto ir užmetinėja antkainį. Gatvėje jau turime grupę pagalbininkų/priekabiautojų norinčių nuvesti į "jų" turų organizaciją. Po kelių valandų bergždžio ieškojimo sutinkam būti palydėti mandagaus asmens (prisistatančio turo virėju, žinoma vėliau paaiškėja, kad tai melas) ir atsirandam "Splendours of Africa" ofise. Išsirenkam mus tenkinantį maršrutą, beveik dvigubai nuderim kainą ir patenkinti užsisakom šešių dienų turą į Masai Marą ir Amboseli su tarpiniu sustojimu prie Nakuru ežero.
Kaip stebuklas, toliau vaikštant gatvėmis jokių priekabiautojų, matyt veide parašyta - nieko neieško :)
Pats miestas didelis (6,5mln.gyv) ir šiukšlinas, tikros betoninės džiunglės su automobilių spūstimis ir iš jų besiveržiančiais juodų dūmų kamuoliais. Bet visai šalia esantys gamtos rezervatai ir iš jų atskrendantys paukščiai bei visur vešinti augmenija vaizdą gerina. Vietiniai žmonės labai gražūs ir jų kalba keistai graži, o turistų per dieną sutinkam vos kelis.
Dar spėjam papietaut ir užsukt į Nacionalinį muziejų. Maistas puikus, o muziejus tikrai nevertas sugaišto laiko. Užsukam į parduotuvę smulkmės ir jau artėja šešta valanda kai ties pusiauju akimirksniu sutemsta. Visur vaikštom pėsčiom, o Nairobis garsėja vagystėm po sutemų. Nenorim tokios patirties ir pasigailim, kad nenusipirkom interneto į savo SIM, mat išsikviest uberį būtų šaunu. Beieškant wifi randam Boda-boda (vietiniai moto-taxi) ir nardydami tarp miesto spūsčių mažais motocikliukais parbirbiam namo. Ryt pas žvėris.
Masai Mara nac.parkas
Anksti ryte susitinkam su kitais turistais ir prasideda rūšiavimas. Žmonės iš skirtingų agentų ir su skirtingais kelionės planais, tai po poros valandų daiktų iš busiko į busiką perdėliojimo ir lengvos maišaties mes pajudam iš Nairobio. Grupė mišri, bet jauki, o svarbiausia gaunam patyrusį gidą šauniu humoro jausmu.
Iki Masai Maros važiuojam gerą pusdienį, paskutines valandas kratydamiesi raudonos žemės žvyrkeliu išvagotu jį kertančių upeliukų. Apsistojam palapinėse ir tą pat dieną išjudam trims valandoms į vakarinį safarį.
Čia ir prasideda nuostabūs dalykai. Vos nuvažiavus kelis šimtus metrų nuo vartų mus pasitinka žirafos, tada zebrai, impalos, buivolai, gazelės kiti raguočiai. Tą pat vakarą pamatom karpuočių, šakalų, porą dramblių kaimenių ir besiilsintį liūtą. Žvėrių gausu ir jie visiškai nebijo automobilių, taigi daugumą galime stebėti iš 2-3m.
Parkas Kenijos pusėje nėra didelis, bet su Tanzanijoje prasitęsiančiu Serengečiu užima apie ketvirtį Lietuvos ploto, o šiuo metu žvėrys sumigravę į Kenijos pusę. Kitą dieną su puse raižome skersai išilgai ieškodami retesnių ir geriau besislepiančių gyvūnų. Malonu, kad nevažiuojam grupe, o pasklidę po parką, dažnai iki horizonto nėra kito automobilio, tik gyvūnų bandos. Gidai bendrauja racijomis ir informuoja jei randą ką įdomaus. Viso pamatom aštuonis liūtus (tarp jų pora sumedžiojusi zebrą ir kita besiilsinti prie pusiau suėstos gazelės), pora gepardų ir net vieną iš šešiolikos parke gyvenančių juodųjų raganosių, kuris būdamas trumpų nervų vaiko šalia pasitaikiusį strutį ir bando grasinamai pulti vieną iš džipų.
Iš didžiojo penketo nepavyksta pamatyt tik gerai besislepiančio leopardo. O įspūdingiausias momentas - medžiojantis gepardas. Jis lėtai pro krūmus prisėlina iki pat pat mūsų automobilio ir naudodamas jį kaip priedangą gan ilgai stebi toliau besiganančias antilopes. Atsitraukiam kad netrukdytume ir neilgai laukus gepardas žaibiškai pasileidžia link bandos, užveja šonu, prisiveja ir pargriauna jauniklį, bet jo mama grįžusi ragais nuvaiko gepardą, kuris nieko nepešęs lieka stovėti dulkių kamuoly ir visa tai tik už 150m nuo mūsų, nuostabu. [video nuoroda]
Masajų kaimas
Dažniausiai vengiam tokių vietų, bet čia viskas atrodo tikra. Kaime gyvena apie 200 masajų, kiekviena šeima savo nedideliam moliniam name. Mums atlieka tradicinį šokį, aprodo namus, papasakoja tradicijas, kaip kad jaunuolių brandos išbandymą išeinant keliems mėnesiams su senoliu į savaną ir galiausiai liūto medžioklę (vieną visai grupei). Beje ikoniškas šokinėjimas aukštyn yra piršlybų ritualas, kuo aukščiau iššoki, tuo mažiau galvijų moki už žmoną. Dažna poligamija. Masajai užsiima išskirtinai gyvulininkyste, nemedžioja laukinių gyvūnų ir niekad nekerta žalio medžio. Kas 8-10 metų visas kaimas keliasi gyventi į naują vietą ir stato naujus namus. Apsilankymo pabaigoje neišvengiamai tenka nusipirkti rankdarbį.
Grįždami į kempingą dar užsukam į mokyklą-internatą ir smagiai prisijuokaujam su vaikais.
Nakuru ežero nac.parkas
Pusdienis pervažiavimo iš Masai Maros nakvynė ir lekiam žiūrėt flamingų, babūnų, baltųjų raganosių ir liūtų, kuriems šiuo metu pats dauginimosi įkarštis.
Amboseli nac.parkas
Čia be kitų gyvūnų mūsų tikslas - drambliai ir jų čia šimtai. Parko centre didelė pelkė aplink kurią ir spiečiasi visa gyvūnija. Gyvūnų koncentracija šiuo metu čia net didesnė nei Masai Maroj ir visur didelės kaimenės dramblių. Didžiuliai patinai gainioja viens kitą, mažyliai žinda motinas ir visi džiaugiasi purvo ir dulkių voniomis. Net pavyksta pamatyti besiporuojančius dramblius ir ypatingai retą atvejį - dvynukus. O viską vainikuoja fone stūksantis Kilimanjaro snieguota viršūne.
Baigiam safarių turą ir toliau keliaujam savarankiškai.
Naivasha
Grįžtame į Rift valey - tektoninį plyšį besitęsiantį beveik per ketvirtį planetos, nuo Mozambiko iki Raudonosios jūros.
Čia esam užsirezervavę palapinę kaip safariuose, o atvykus mus veda prie "spuogo", kur net netilpčiau išsitiest, bet po trumpos diskusijos mus įkelia į namelį. Žadėtas wifi irgi neveikia, bet kitą dieną susitvarkom mobilų internetą. Viešbučio vieta Booking..com ir ta nurodyta gerais 3km toliau nuo ežero kranto. Taigi savarankiško keliavimo pradžia slidoka, bet visus melus ir nesusipratimus atperka profesionalūs darbuotojai ir labai paslaugus savininkas. Naivaša nieko vertas miestukas, bet aplink gausu veiklos, spėjam tik pusę norų įgyvendint.
Hells Gate nac.parkas
Šį rinkomės, mat į jį galima patekti be gido ar reindžerio. Nuomoji dviratį prie vartų ir mini gerai pažymėtais takais, o aplink visiškai nebaikštūs zebrai, impalos, karpuočiai bei toliau besilaikančios žirafos su buivolais. Pradžioj nejauku kai kelią pastoja koks gyvūnas, bet supratus, kad mes jiems nė motais, lieka tik mėgautis jų artumu. Kitame parko gale stačios ir gilios lietų sezono srovių paliktos įspūdingos išgraužos. Dar pasivaikštom kelis kilometrus upeliuko vaga ir užkopiam į kanjono viršų stulbinančių vaizdų.
Longonot nac.parkas
Čia stūkso 2780m miegantis ugnikalnis idealiai apvaliu krateriu su uždara ekosistema viduje. Čia irgi galima eiti be gido - mūsų mėgstamiausias variantas. Pora valandų kopimo viršun. Šlaitai, beje, apaugę šalavijais, mėtom, estragonu ir čiobreliais. Užlipus atsiveria gilus krateris. Dar 2,5 valandos dulkėtu 7km taku aplink stačiomis kraterio briaunomis. Nuo čia matosi visos Naivašos ežero apylinkės. Šiam parke savo take aptinkam šviežių leopardo pėdsakų, vėliau parko reindžeriai sako, kad mes jo nematėm, o jis mus - matyt taip.
Atsitiktinis faktas: kaip ir vyrai dauguma moterų dėl plaukų tankumo ir garbanotumo kerpasi plikai. Perukų ir prisegamų kasyčių verslas klesti.
Kaip minėjom jau judam savarankiškai. Vietinė transporto sistema nėra paprasta. Tarp didesnių miestų autobusai juda iš konkrečių stočių, bet tarp mažų miestelių ir kaimų ar miestų viduje viskas daug painiau. Kritiniu atveju, pavyzdžiui sutemus, visada gelbėja taksi, bet plešia baisią kainą (vienur prašė 12usd už 2,5km). Kita alternatyva Boda-boda mototaxi labai patogi miesto kamščiams aplenkti, tiesiog sėdi ant moto berniukui už nugaros ir švilpi. Bet pagrindinis vietinių naudojamas transportas yra Matatu. Matatu dažniausiai yra modifikuota sena Toyota Hyace. Viena modifikacija yra triukšminga žemos kokybės garso įranga, antra papildomos sėdynės - važiuoja tiek kiek telpa. Spaustis keturiese eilėje norma, priimti į tarpelius stovinčių mokyklinukų ar trumpam pakibti išorėje taip pat, fotelis ant stogo ar avis po sėdyne - pasitaiko. Glausčiausiai važiavom dvidešimt dviese. Bėda su Matatu, kad jų maršrutas nėra užrašytas ir nesi tikras ar nuveš kur reikia. Tenka sekti maršrutą gps'u ir šokt lauk jei suka ne ten.
Bene labiausiai Kenijoje erzinantis dalykas yra ekonominis rasizmas. Vien dėl to, jog esi baltas, kainos šokteli du ar tris kart. Ir taip beveik visur. Taksi, matatoj, užsakant safarius, turguje ir net vaistinėje tenka derėtis ir siūlyti priimtiną kainą. Sunku. Ir tuo pat metu gaila, mat per visą šį erzelį kartais sunku atskirti nuoširdžiai norintį padėti žmogų.
Malindi
Taupydami laiką (ir žinant kiek galima permokėti transporte) į Malindi skrendam. Valanda lėktuve ir į veidą trenkia kaštai drėgnas pajūrio tropikų oras. Pirmą dieną maloniai pasivaikščiodami palei vandenyną nueinam iki jūrų nac.parko, nuomojam valtį ir plaukiam iki koralinio rifo panardyti su įvairiaspalvėm žuvytėm. Koralinis rifas akivaizdžiai nykstantis, bet vis dar gražus. Karštis žudantis, tai leidžiam laiką be didelių planų. Vakarais ieškom vietų pavalgyt šviežios žuvies ir jūros gėrybių.
Gede griuvėsiai. Visai netoli Malindi buvę rūmai su mečetėmis ir apsauginėmis sienomis datuojami 1399. Šiaip nelabai įspūdingi ir stipriai suirę, bet pabėgimas iš miesto triukšmo į miško šešėlius džiugina. Griuvėsiai tiesiog paskendę džiunglėse ir apaugę didžiuliais baobabais į vieną kurių galima įlipti apsižvalgyti. Greta mažutis muziejus ir drugelių bei gyvačių centriukai. Juodoji mamba nėra labai graži.
Grįžtant nuo Gede griuvėsių užkalbina teta sėdinti prie savo namų. Žodis po žodžio ir ji primygtinai siūlo susipažinti su savo dėde. Užeinu į kiemą, o ten šešėlyje ant nedidelio tatamio sėdi 77 metų sudžiūvęs senučiukas ir iš bambukinės stiklinaitės gurkšnoja baltą skystį. Prisėdu. Pasiūlo ir man. Palmių vynas - gaminamas prapjaunant jauną nesusiformavusį kokosiuką ir nuleidžiant jo sulą, kuri vėliau natūraliai fermentuojasi ir gaunasi silpnas rūgštokas alkoholis/broga. Gerą valandą kalbam apie mūsų ir jų panašumus bei skirtumus. Senučiukas šviesaus proto ir puikia atmintimi. Jis išpasakoja visą savo gyvenimo istoriją, prisimena kolonijinius laikus, nepriklausomybės siekimą, kaip dėl karjeros nepavyko iškeliauti į Europą, kurį medį sodino jo tėvas, o kurį jis. Jų namus palieku su plačiausia šypsena ir maloniais prisiminimais.
Mombasa
Antras didžiausias Kenijos miestas ir didžiausias rytų Afrikos uostas. Laimei suplanavom čia būti tik vieną dieną (nemėgstam mes didelių miestų). Tikslas: senamiestis - didelis ir nors apleistas, be galo žavus. Siauručių gatvelių labirintai, drožinėtos durys ir balkonai, portugalų fortas ir kolonijiniai pastatai. Čia prekyba su visu pasauliu vyko jau šimtus metų ir multikultūrinė įtaka stipriai jaučiama.
Šiaip visa Kenijos pakrantė, kadais priklausiusi Zanzibaro sultonui, atrodo kaip kita šalis lyginant su žemynine dalimi. Jausmas labiau Islamiško Maroko ar Indijos pakrantės - tautų ir kultūrų maišatis.
Paskutinė diena. Perskrendam iš Mombasos į Nairobį ir dar turim laiko iki vakarinio skrydžio Europon. Deja nespėjam į drambliukų ir raganosiukų prieglaudą, kur juos galima maitinti iš buteliuko, bet nuvažiuojam į žirafų centrą. Čia veisiamos nykstančios Rotšildo žirafos. Centras nėra didelis, bet padaryta platforma, kur gali užlipti iki jų akių lygio ir maitinti iš rankos. Prieš važiuodami į oro uostą dar užsukam į atsitiktinę užeigą rajono viduje, kur joks turistas neužsuka. Dekoras kaip 90‘ųjų kaimo kultūrnamio diskotekos. Pramoga ir mums ir vietiniams - mes stebim juos, jie stebi mus.
Pirma savaitė safariuose buvo perpildyta įspūdžių. Antrą savaitę aiškinomės kaip čia viskas veikia. O kai jau suprantame ir mėgaujamės visais šalies teikiamais malonumais ir vargais - laikas namo.
P.S.
Būtinas pirkinys: vietinė sim kortelė (reik, kad pardavėjas telefone sutvarkytų prisijungimo prie interneto duomenis). Gėrimas: Stoney Tangawizi stipriai imbierinis limonadas, padeda virškint (verta išbandyt visus: krest, novida, t.t.). Gera turėti: tirpios kavos skardinėlę, pastiprinti keistą skystį duodamą pusryčiams; ciklopas/žibintuvėlis galimiems elektros trūkiams. Susigaudyti padeda ofline'iniai žemėlapiai: aš naudoju nemokamą OsmAnd, kuriame sužymėti ir takeliai mėgstantiems eit be gido. Tyliau išsimiegoti padeda gebėjimas pataisyti varvantį klozeto bakelį. Rozetės britiškos. Visada verta turėti smulkių pinigų - be grąžos lengviau derėtis. Šypsena padeda visada. Hakuna Matata.
Nairobi
Oro uoste nusiperkam vietinį SIM ir susiskambinę su buto savininke susiorganizuojam dvigubai už taxi pigesnį paėmimą uberiu. Plepėdami su nuostabiu vairuotoju pasiekiam laikinus namus ir lūžtam miegot.
Ryte kylam ir per priemiesčius atpėdinam į centrą ieškot safario. Buvom nusprendę neužsakinėt iš LT internetu, o ieškot vietoje pigiau ir lanksčiau. Safario organizatoriaus paieška pasirodo nėra tokia paprasta kaip tikėjomės. Nėra kažkokios gatvės kur jie visi būtų susispietę. Tenka lįsti į ofisinius pastatus, ieškoti kabinetų, o dauguma Lonely planet'o siūlomų firmų parduoda tik brangius privačius turus ar išplečia akis nesuprasdami, kaip išvis jų ofisą radom, o tada traukia kainą iš interneto ir užmetinėja antkainį. Gatvėje jau turime grupę pagalbininkų/priekabiautojų norinčių nuvesti į "jų" turų organizaciją. Po kelių valandų bergždžio ieškojimo sutinkam būti palydėti mandagaus asmens (prisistatančio turo virėju, žinoma vėliau paaiškėja, kad tai melas) ir atsirandam "Splendours of Africa" ofise. Išsirenkam mus tenkinantį maršrutą, beveik dvigubai nuderim kainą ir patenkinti užsisakom šešių dienų turą į Masai Marą ir Amboseli su tarpiniu sustojimu prie Nakuru ežero.
Kaip stebuklas, toliau vaikštant gatvėmis jokių priekabiautojų, matyt veide parašyta - nieko neieško :)
Pats miestas didelis (6,5mln.gyv) ir šiukšlinas, tikros betoninės džiunglės su automobilių spūstimis ir iš jų besiveržiančiais juodų dūmų kamuoliais. Bet visai šalia esantys gamtos rezervatai ir iš jų atskrendantys paukščiai bei visur vešinti augmenija vaizdą gerina. Vietiniai žmonės labai gražūs ir jų kalba keistai graži, o turistų per dieną sutinkam vos kelis.
Dar spėjam papietaut ir užsukt į Nacionalinį muziejų. Maistas puikus, o muziejus tikrai nevertas sugaišto laiko. Užsukam į parduotuvę smulkmės ir jau artėja šešta valanda kai ties pusiauju akimirksniu sutemsta. Visur vaikštom pėsčiom, o Nairobis garsėja vagystėm po sutemų. Nenorim tokios patirties ir pasigailim, kad nenusipirkom interneto į savo SIM, mat išsikviest uberį būtų šaunu. Beieškant wifi randam Boda-boda (vietiniai moto-taxi) ir nardydami tarp miesto spūsčių mažais motocikliukais parbirbiam namo. Ryt pas žvėris.
Masai Mara nac.parkas
Anksti ryte susitinkam su kitais turistais ir prasideda rūšiavimas. Žmonės iš skirtingų agentų ir su skirtingais kelionės planais, tai po poros valandų daiktų iš busiko į busiką perdėliojimo ir lengvos maišaties mes pajudam iš Nairobio. Grupė mišri, bet jauki, o svarbiausia gaunam patyrusį gidą šauniu humoro jausmu.
Iki Masai Maros važiuojam gerą pusdienį, paskutines valandas kratydamiesi raudonos žemės žvyrkeliu išvagotu jį kertančių upeliukų. Apsistojam palapinėse ir tą pat dieną išjudam trims valandoms į vakarinį safarį.
Čia ir prasideda nuostabūs dalykai. Vos nuvažiavus kelis šimtus metrų nuo vartų mus pasitinka žirafos, tada zebrai, impalos, buivolai, gazelės kiti raguočiai. Tą pat vakarą pamatom karpuočių, šakalų, porą dramblių kaimenių ir besiilsintį liūtą. Žvėrių gausu ir jie visiškai nebijo automobilių, taigi daugumą galime stebėti iš 2-3m.
Parkas Kenijos pusėje nėra didelis, bet su Tanzanijoje prasitęsiančiu Serengečiu užima apie ketvirtį Lietuvos ploto, o šiuo metu žvėrys sumigravę į Kenijos pusę. Kitą dieną su puse raižome skersai išilgai ieškodami retesnių ir geriau besislepiančių gyvūnų. Malonu, kad nevažiuojam grupe, o pasklidę po parką, dažnai iki horizonto nėra kito automobilio, tik gyvūnų bandos. Gidai bendrauja racijomis ir informuoja jei randą ką įdomaus. Viso pamatom aštuonis liūtus (tarp jų pora sumedžiojusi zebrą ir kita besiilsinti prie pusiau suėstos gazelės), pora gepardų ir net vieną iš šešiolikos parke gyvenančių juodųjų raganosių, kuris būdamas trumpų nervų vaiko šalia pasitaikiusį strutį ir bando grasinamai pulti vieną iš džipų.
Iš didžiojo penketo nepavyksta pamatyt tik gerai besislepiančio leopardo. O įspūdingiausias momentas - medžiojantis gepardas. Jis lėtai pro krūmus prisėlina iki pat pat mūsų automobilio ir naudodamas jį kaip priedangą gan ilgai stebi toliau besiganančias antilopes. Atsitraukiam kad netrukdytume ir neilgai laukus gepardas žaibiškai pasileidžia link bandos, užveja šonu, prisiveja ir pargriauna jauniklį, bet jo mama grįžusi ragais nuvaiko gepardą, kuris nieko nepešęs lieka stovėti dulkių kamuoly ir visa tai tik už 150m nuo mūsų, nuostabu. [video nuoroda]
Masajų kaimas
Dažniausiai vengiam tokių vietų, bet čia viskas atrodo tikra. Kaime gyvena apie 200 masajų, kiekviena šeima savo nedideliam moliniam name. Mums atlieka tradicinį šokį, aprodo namus, papasakoja tradicijas, kaip kad jaunuolių brandos išbandymą išeinant keliems mėnesiams su senoliu į savaną ir galiausiai liūto medžioklę (vieną visai grupei). Beje ikoniškas šokinėjimas aukštyn yra piršlybų ritualas, kuo aukščiau iššoki, tuo mažiau galvijų moki už žmoną. Dažna poligamija. Masajai užsiima išskirtinai gyvulininkyste, nemedžioja laukinių gyvūnų ir niekad nekerta žalio medžio. Kas 8-10 metų visas kaimas keliasi gyventi į naują vietą ir stato naujus namus. Apsilankymo pabaigoje neišvengiamai tenka nusipirkti rankdarbį.
Grįždami į kempingą dar užsukam į mokyklą-internatą ir smagiai prisijuokaujam su vaikais.
Nakuru ežero nac.parkas
Pusdienis pervažiavimo iš Masai Maros nakvynė ir lekiam žiūrėt flamingų, babūnų, baltųjų raganosių ir liūtų, kuriems šiuo metu pats dauginimosi įkarštis.
Amboseli nac.parkas
Čia be kitų gyvūnų mūsų tikslas - drambliai ir jų čia šimtai. Parko centre didelė pelkė aplink kurią ir spiečiasi visa gyvūnija. Gyvūnų koncentracija šiuo metu čia net didesnė nei Masai Maroj ir visur didelės kaimenės dramblių. Didžiuliai patinai gainioja viens kitą, mažyliai žinda motinas ir visi džiaugiasi purvo ir dulkių voniomis. Net pavyksta pamatyti besiporuojančius dramblius ir ypatingai retą atvejį - dvynukus. O viską vainikuoja fone stūksantis Kilimanjaro snieguota viršūne.
Baigiam safarių turą ir toliau keliaujam savarankiškai.
Naivasha
Grįžtame į Rift valey - tektoninį plyšį besitęsiantį beveik per ketvirtį planetos, nuo Mozambiko iki Raudonosios jūros.
Čia esam užsirezervavę palapinę kaip safariuose, o atvykus mus veda prie "spuogo", kur net netilpčiau išsitiest, bet po trumpos diskusijos mus įkelia į namelį. Žadėtas wifi irgi neveikia, bet kitą dieną susitvarkom mobilų internetą. Viešbučio vieta Booking..com ir ta nurodyta gerais 3km toliau nuo ežero kranto. Taigi savarankiško keliavimo pradžia slidoka, bet visus melus ir nesusipratimus atperka profesionalūs darbuotojai ir labai paslaugus savininkas. Naivaša nieko vertas miestukas, bet aplink gausu veiklos, spėjam tik pusę norų įgyvendint.
Hells Gate nac.parkas
Šį rinkomės, mat į jį galima patekti be gido ar reindžerio. Nuomoji dviratį prie vartų ir mini gerai pažymėtais takais, o aplink visiškai nebaikštūs zebrai, impalos, karpuočiai bei toliau besilaikančios žirafos su buivolais. Pradžioj nejauku kai kelią pastoja koks gyvūnas, bet supratus, kad mes jiems nė motais, lieka tik mėgautis jų artumu. Kitame parko gale stačios ir gilios lietų sezono srovių paliktos įspūdingos išgraužos. Dar pasivaikštom kelis kilometrus upeliuko vaga ir užkopiam į kanjono viršų stulbinančių vaizdų.
Longonot nac.parkas
Čia stūkso 2780m miegantis ugnikalnis idealiai apvaliu krateriu su uždara ekosistema viduje. Čia irgi galima eiti be gido - mūsų mėgstamiausias variantas. Pora valandų kopimo viršun. Šlaitai, beje, apaugę šalavijais, mėtom, estragonu ir čiobreliais. Užlipus atsiveria gilus krateris. Dar 2,5 valandos dulkėtu 7km taku aplink stačiomis kraterio briaunomis. Nuo čia matosi visos Naivašos ežero apylinkės. Šiam parke savo take aptinkam šviežių leopardo pėdsakų, vėliau parko reindžeriai sako, kad mes jo nematėm, o jis mus - matyt taip.
Atsitiktinis faktas: kaip ir vyrai dauguma moterų dėl plaukų tankumo ir garbanotumo kerpasi plikai. Perukų ir prisegamų kasyčių verslas klesti.
Kaip minėjom jau judam savarankiškai. Vietinė transporto sistema nėra paprasta. Tarp didesnių miestų autobusai juda iš konkrečių stočių, bet tarp mažų miestelių ir kaimų ar miestų viduje viskas daug painiau. Kritiniu atveju, pavyzdžiui sutemus, visada gelbėja taksi, bet plešia baisią kainą (vienur prašė 12usd už 2,5km). Kita alternatyva Boda-boda mototaxi labai patogi miesto kamščiams aplenkti, tiesiog sėdi ant moto berniukui už nugaros ir švilpi. Bet pagrindinis vietinių naudojamas transportas yra Matatu. Matatu dažniausiai yra modifikuota sena Toyota Hyace. Viena modifikacija yra triukšminga žemos kokybės garso įranga, antra papildomos sėdynės - važiuoja tiek kiek telpa. Spaustis keturiese eilėje norma, priimti į tarpelius stovinčių mokyklinukų ar trumpam pakibti išorėje taip pat, fotelis ant stogo ar avis po sėdyne - pasitaiko. Glausčiausiai važiavom dvidešimt dviese. Bėda su Matatu, kad jų maršrutas nėra užrašytas ir nesi tikras ar nuveš kur reikia. Tenka sekti maršrutą gps'u ir šokt lauk jei suka ne ten.
Bene labiausiai Kenijoje erzinantis dalykas yra ekonominis rasizmas. Vien dėl to, jog esi baltas, kainos šokteli du ar tris kart. Ir taip beveik visur. Taksi, matatoj, užsakant safarius, turguje ir net vaistinėje tenka derėtis ir siūlyti priimtiną kainą. Sunku. Ir tuo pat metu gaila, mat per visą šį erzelį kartais sunku atskirti nuoširdžiai norintį padėti žmogų.
Malindi
Taupydami laiką (ir žinant kiek galima permokėti transporte) į Malindi skrendam. Valanda lėktuve ir į veidą trenkia kaštai drėgnas pajūrio tropikų oras. Pirmą dieną maloniai pasivaikščiodami palei vandenyną nueinam iki jūrų nac.parko, nuomojam valtį ir plaukiam iki koralinio rifo panardyti su įvairiaspalvėm žuvytėm. Koralinis rifas akivaizdžiai nykstantis, bet vis dar gražus. Karštis žudantis, tai leidžiam laiką be didelių planų. Vakarais ieškom vietų pavalgyt šviežios žuvies ir jūros gėrybių.
Gede griuvėsiai. Visai netoli Malindi buvę rūmai su mečetėmis ir apsauginėmis sienomis datuojami 1399. Šiaip nelabai įspūdingi ir stipriai suirę, bet pabėgimas iš miesto triukšmo į miško šešėlius džiugina. Griuvėsiai tiesiog paskendę džiunglėse ir apaugę didžiuliais baobabais į vieną kurių galima įlipti apsižvalgyti. Greta mažutis muziejus ir drugelių bei gyvačių centriukai. Juodoji mamba nėra labai graži.
Grįžtant nuo Gede griuvėsių užkalbina teta sėdinti prie savo namų. Žodis po žodžio ir ji primygtinai siūlo susipažinti su savo dėde. Užeinu į kiemą, o ten šešėlyje ant nedidelio tatamio sėdi 77 metų sudžiūvęs senučiukas ir iš bambukinės stiklinaitės gurkšnoja baltą skystį. Prisėdu. Pasiūlo ir man. Palmių vynas - gaminamas prapjaunant jauną nesusiformavusį kokosiuką ir nuleidžiant jo sulą, kuri vėliau natūraliai fermentuojasi ir gaunasi silpnas rūgštokas alkoholis/broga. Gerą valandą kalbam apie mūsų ir jų panašumus bei skirtumus. Senučiukas šviesaus proto ir puikia atmintimi. Jis išpasakoja visą savo gyvenimo istoriją, prisimena kolonijinius laikus, nepriklausomybės siekimą, kaip dėl karjeros nepavyko iškeliauti į Europą, kurį medį sodino jo tėvas, o kurį jis. Jų namus palieku su plačiausia šypsena ir maloniais prisiminimais.
Mombasa
Antras didžiausias Kenijos miestas ir didžiausias rytų Afrikos uostas. Laimei suplanavom čia būti tik vieną dieną (nemėgstam mes didelių miestų). Tikslas: senamiestis - didelis ir nors apleistas, be galo žavus. Siauručių gatvelių labirintai, drožinėtos durys ir balkonai, portugalų fortas ir kolonijiniai pastatai. Čia prekyba su visu pasauliu vyko jau šimtus metų ir multikultūrinė įtaka stipriai jaučiama.
Šiaip visa Kenijos pakrantė, kadais priklausiusi Zanzibaro sultonui, atrodo kaip kita šalis lyginant su žemynine dalimi. Jausmas labiau Islamiško Maroko ar Indijos pakrantės - tautų ir kultūrų maišatis.
Paskutinė diena. Perskrendam iš Mombasos į Nairobį ir dar turim laiko iki vakarinio skrydžio Europon. Deja nespėjam į drambliukų ir raganosiukų prieglaudą, kur juos galima maitinti iš buteliuko, bet nuvažiuojam į žirafų centrą. Čia veisiamos nykstančios Rotšildo žirafos. Centras nėra didelis, bet padaryta platforma, kur gali užlipti iki jų akių lygio ir maitinti iš rankos. Prieš važiuodami į oro uostą dar užsukam į atsitiktinę užeigą rajono viduje, kur joks turistas neužsuka. Dekoras kaip 90‘ųjų kaimo kultūrnamio diskotekos. Pramoga ir mums ir vietiniams - mes stebim juos, jie stebi mus.
Pirma savaitė safariuose buvo perpildyta įspūdžių. Antrą savaitę aiškinomės kaip čia viskas veikia. O kai jau suprantame ir mėgaujamės visais šalies teikiamais malonumais ir vargais - laikas namo.
P.S.
Būtinas pirkinys: vietinė sim kortelė (reik, kad pardavėjas telefone sutvarkytų prisijungimo prie interneto duomenis). Gėrimas: Stoney Tangawizi stipriai imbierinis limonadas, padeda virškint (verta išbandyt visus: krest, novida, t.t.). Gera turėti: tirpios kavos skardinėlę, pastiprinti keistą skystį duodamą pusryčiams; ciklopas/žibintuvėlis galimiems elektros trūkiams. Susigaudyti padeda ofline'iniai žemėlapiai: aš naudoju nemokamą OsmAnd, kuriame sužymėti ir takeliai mėgstantiems eit be gido. Tyliau išsimiegoti padeda gebėjimas pataisyti varvantį klozeto bakelį. Rozetės britiškos. Visada verta turėti smulkių pinigų - be grąžos lengviau derėtis. Šypsena padeda visada. Hakuna Matata.
