Visos Pakistano NUOTRAUKOS PHOTO čia.
Siena
Irano pusėje viskas labai paprasta, kareivukas visur nuveda, štampukus sudeda, į rankas grąžina jau užpildytus dokumentus ir į Pakistaną. Pakistano gi pusėje sienos net siena nepavadinsi. Žvyro lauke padrikai išsibarstę barakai ir pavėsinės be kelių tarp jų. Biurokratinės procedūros gan paprastos. Vienur atvykimo štampukas, kitur moto importas, pavėsinėj (mediniai poliai, šiaudų stogas, smėlio maišų sienos) registras ir prisijungia asmens sargyba. Viskas vyksta greit, maloniai, visur pasodina ir vandens pasiūlo.
Po sienos kirtimo pirmame mieste policijoje 3 valandas laukiam kol suorganizuos eskortą (nes dabar 600 km iki Quettos judėsim netoli Afganistano pasienio). Policijos nuovada tuo pačiu ir areštinė ir pabėgėlių stovykla, kadangi karšta mums pasiūlo prigulti kondicionuojamoj ligonių patalpoj. Žinoma sutinkame, patalpoje randame prirakintą peršauta ranka afganistanietį ir kažkokio didelio paukščio jauniklį kartotinėje dėžėje. Numingam ir galų gale į kelią.
Link Quetta
(pavojingiausia kelionės atkarpa)
Jau nuo Bam Irane važiuojam su ginkluota palyda (tai tęsis dar 750 km Pakistane). Eskortas keičiasi kas 10-80 kilometrų, o registruotis stojam kas 3-30, tiesa kartais kas 300 metrų. Mus lydėjusių eskortų įvairovė: džipai pilna priekaba kalašnikovais ginkluotų karių, du Levi (spec policijos padalinys, dirbantys kaip šerifai, skirti tramdyti kalnų gentis) ant 150cc motociklo (greitis 35 km/h), sustabdytas civilis auto su į jį įsodintu Levi, keleivinis busikas pilnas pareigūnų mišinio ir galiausiai net broniruoti kariniai džipai (dažyti Milka karvės spalvomis). Visi palydų ir registravimo postų pareigūnai labai malonūs ir draugiški.
Kelias veda per dykumas. Tiesa kartais kelio nėra, arba į kelią yra įžengusios vėjo genamos kopos. Duobių slalomas. Karštis saulėje kyla iki +63 laipsnių. Išbandymas ir mums ir moto. O dykumoje nieko, tik kupranugariai. Vakare dar patenkam į smėlio audrą - kaip vairuoti rūke, tik rūkas geltonas ir smėlis visur lenda. Laimei tarpinės nakvynės viešbutyje susidraugaujam su personalu ir vietiniais, pailsim vakaro vėsoje skaniai vakarieniaudami ir juokaudami. (Pakistane daug anglakalbių). Dar viena diena deginančios dykumos ir įvairiausių ginkluotų eskortų, ir pasiekiam geltonais kalnais pasipuošusią Quettą. Čia viena diena popierių tvarkymo ir susipažinimas su keturiais kemperiu į Indiją važiuojančiais rusais neo-hipiais. Tikiu dar sutiksim juos kelyje, ar jų name Goa.
10993 km ir 42 dienos kelyje.
Link Lahore
Planavome lankyti istorinius griuvėsius pakeliui, bet teks praleisti. Kelias mus veda pro Sibi, Jakobabad, Multan. Sibi - karščiausia Azijos vieta, o dabar ne žiema. Oro temperatūta +53. Debesėlio ar medžio šešėliui tik pasvajot. Net neįsivaizduoju kokia tempetatūta ant saulės (+78? ar 83?). Vandenį geriam kibirais ir taip pat prakaituojam. Mūsų šiaurietiški organizmai kunkuliuoja. Sprendimas - evakuojamės iš Baločistano dykumų į Punjabo kalnus (o tai dar truks pora dienų peklos).
Po Sibi pervažiavimo, išgėręs 3 ltr vandens ir sušlamštęs arbūzą numigau pietų pogulio, o atsibudau jausdamasis kaip džiovinta slyva,- dar butelis vandens ir litras arbatos. Mirtis koks karštis, o žmonės čia gyvena.
Jakobabad.
Tiesa baisiai gyvena. Mažų miestelių gatvės negrįstos, todėl visur dulkės, daug asilų vežimų, visur betvarkė ir šiukšlių kalnai, o dėl karščio tvyro pykinantis tvaikas. Kita vertus žmonės šypsosi, moja ir nuoširdžiai domisi kas mes ir ką čia darom.
Jau nuo Sibi yra saugu ir neturėtų būti eskortų, bet mus arba kelyje stabdo arba prieš išvažiuojant iš viešbučio prisijungia ginkluotas patrulis. Sako nesaugu, privaloma. Tai komplikuoja keliavimą. Judame eskorto greičiu, dažni sustojimai tik pakalbėti (malonu ir suprantama, bet mus jau vargina), negalim sustoti kur norim ar išvažiuoti anksti kol dar vėsu, lydi į brangius viešbučius ir šiaip įneša daug chaoso (skubina skubina greičiau pajudėti, o tada velkasi ant 50 greitkeliu arba lekia 80 bekele). Bet kaip visada labai malonūs ir paslaugūs. O mums saugu.
Išsiaiškinom kodėl gatvėse tiek ginklų (pagrinde kalašnikovų). Kartais tai rimtų dėdžių apsauginiai, bet daug dažniau vietinių kalnų genčių atstovai. Juos, kaip karingus, jau seniai į pasienį perkraustė, kad patiems gintis nuo talibų nereikėtų. Balučistane apie 40 tokių genčių, o blogiausia, kad jos tarpusavyje irgi kovoja. Bet mieste ramu, policija dirba, visos kovos kalnuose.
(Vėliau iš rusų gavom informaciją, kad sekančią dieną po mūsų išvažiavimo iš Quetta, ten susprogdintas autobusas)
:( Po svilinančių dykumos karščių neatlaikė pakeistas sankabos cilindriukas, vėl teka.
Link Lahore 2
Tikėjomės karščio, o naktį prapliupo musonas. Taigi sekanti diena tapo maloniai vėsi, bet už tai teko susimokėti kitokiu prakaitu. Jakobabad paskendo. Drenažo žinoma jokio nėra, tai miesto keliai tapo ežerais, vietomis iki 40 cm (giliau nepataikėm, juk aklai po drumstu vandeniu važiuoji). Vienoj vietoj nuslydę pakabinom moto ant didelio borto, bet visą smūgį sugėrė metalinė variklio dugno apsauga, kitaip mirtis tepalo filtro laukė. Galiausiai išplaukėm iš Jakobabad tik kad rasti jog sekantys 30 km kelio remontuojami. Bėdos nebūtų, bet po nakties žvyrkelis tapo sunkvežimių išmalta koše. Pračiuožom, begalinėse giliose balose besimaldami su sunkvežimiais užgaišom pora valandų ir nenukritę, bet visvien tešlini pasiekėm asfaltą. Ir dideliai mūsų laimei pasiekus Punjabą mus paliko apsauga. Laisvė. Dabar išmokome nestoti kaimeliuose per kuriuos važiuojam, nes iškart susirenka 30-50 spoksotojų, geriau degalinėj, kur jų resursas ribotas. Jei Irane jautėmės kaip įžymybės, tai čia - kaip ufonautai.
Pravažiuojant Sukur ir Zahir Pir
Pakeliui stojam valgyti ir mums neleidžia susimokėti. Genties teritorija, o mes svečiai.
Po išsidumblinimo nuvažiavę dar 300 km nutariam stot, o kadangi planuoto Multan nepasiekim, - naudojamės Laisve ir stojam į ilgų reisų (tiksliau gyvenančių ant ratų) sunkvežimių vairuotojų nakvynvietėj. Islamiškas svetingumas gyvas. Darbuotojas paskambina savininkui, šis atvažiavęs paaiškina, kad mes garbingi jo svečiai ir viskas dykai. Vakare susirenka dar draugų ir valgydami mutonieną šnekučiuojamės. Beje dalyvauja ir aukštesnės 'kastos' žmogus, jis vienintelis guli, jam viskas išverčiama, o vėliau atvažiuoja ir jo masažistas. Patarnauja jų darbuotojai (servants), o saugo storas dėdė su dvivamzdžiu. Mūsų šeimininkai labai daug visko siūlo, pasilikt dar dienai, o mums tenka maloniai atsisakinėti. Ryte dar gaunam stiprius pusryčius ir pirmyn.
Multan
Pirmas didelis (4 mln.žm.) miestas. Yra nedidelis senamiestis su istoriniais ir kolonijiniais pastatais. Aplankėm fortą, mečetes, mauzoliejus, bet nieko įspūdingo. O Didžiąją miesto dalį užima turgus. Gatvėse kartu su dvitačiais, auto, moto ir rikšom, asiliukai ir kupranugariai. Bendras vaizdas gan nykus, senamiesčio namai būtų gražūs, bet viskas apleista ir purvina. Laidai išvedžioti betkaip, reklamos betkur, visur kalnas šiukšlių, panašu kad neiviena statyba ar remontas nebaigta, vietomis baisus tvaikas. Niekam nerūpi, apsišluoja aplink save ir tiek. Maisto gamybos ar pardavimo sanitarinių normų jokių. Dažniausiai gatvėje gali gauti ryžių ar duonos su lešių ar avinžirnių troškiniu, mėsos gabalą, viskas aštru, daug prieskonių ir labai skanu.
Būnant čia ištinka ir pirma skrandžio bėda. Kažkur pasigavom bakteriją, tai 3 dienos viešbutyje, vaistukai ir viskas tvarkoj. Didžiausias atradimas ličiai, dabar kaip tik sezonas, o jie gaivūs.
Planuoti Elektros Energijos trūkiai
Tiksliai žinai kada dingsta, apytiksliai kada atsiras. Beveik visi turi generatorius ir akumuliatorius, visur elektrą tausojančios lemputės. Tiesa generatoriai nepatempia kondicionierių. Elektros per parą nebūna kokia 8-10 kart po valandą - dvi. Vargšai žmonės, bet įpranti. Anksčiau sako blogiau buvo, dingdavo 18ai valandų. Vietiniai sako, kad dėl korupcijos, manėm kad gal tiesiog nepakanka energijos. Pasirodo korupcija. Žmonės už elektrą moka didelį abonimentinį mokestį plius kiek suvartoja. Elektros tiekėjas trūkio metu sutaupo kuro elektrai gaminti, bet visvien gauna abonimentinį mokestį. Iš kitos pusės gaunami pinigai (juodas procentas) iš didžiulės elektros generatorių pardavimo ir taisymo rinkos. Visi juos turi. Ir dar nepamirškim kuro generatoriams pardavimų. Kiekviename mieste ir regione elektros trūkiai skirtingos trukmės, bet vistiek visos šalies mastu. Klausimas kur tokie pinigai nusėda ir kam skirti?
Jei Irane moterys, nors ir dėvėdamos skaras ar čadras, vairuoja, dirba, apsipirkinėja ar tiesiog ilsisi parke, tai Pasistane gatvėje moterų nėra. Nebent elgeta, ar vežama ant motociklo galo, ar reta kuri dirbanti laukuose. Ekonomikai turi būti peilis, kai pusė populiacijos nedirba, nes - moterys. Tiesa, didžiausiuose miestuose moterų daugiau, matėm net vieną vairuojančią.
12000 km ir 48ta diena kelyje.
Lahore
Nuo Multano jau žalia. Tokia graži žalia būna tik po 5 mėnesių žiemos ar savaitės dykumose.
Pasiekę Lahore iškart važiuojam pas Muhammad į Pakistan bicker club. Jis mums papasakoja apie savo projektus. Bando mokyti motociklininkus saugos, populiarina šalmus ir rankų, kojų apsaugas. Kitas projektas - moterų mokymas vairuoti moto. Dar kitas labiau komercinis - importuoti itališkus Piagio. Svarbu, kad projektai skirti paprastam pakistaniečiui, o ne elitui ar turtingiems.
Pirmą vakarą buvome nuvesti į Sufi naktį. Sufizmas - tai islamiškasis misticizmas (plačiau). Kiekvieną ketvirtadienį vėlai vakare Baba Shash Jamal šventykloje sufių mistikai užsiima dvasine praktika. Hipnotizuojantis Dhol būgnų ritmas įveda sufius į pašėlusį šokį. Jie purto galvas, trypia ar sukasi ratu atsiduodami aukštesnei jėgai. Sufių mistikai įvairaus amžiaus, dažnai į apeigas atvykę asiliuko tempiamu vežimu, dėvi įspūdingus papuošalus, laisvas tunikas ir dažnai ilgaplaukiai. Religinėms apeigoms Pakistane yra legalus hašišas, taigi didelėje (tik vyrų) žiūrovų minioje tvyro jo kvapas. Minia šaukia, cituoja koraną, trys būgnai skamba kaip keliasdešimt, o tranze besisukantis senukas - atima žadą. (Video) Taip gali šokti, tik apsėstas. Nenusakoma. Užaugę norime būti Sufi mistikais :)
Lahore senamiestis apsuptas sienos su 13 vartų. Senamiesčio pastatai įspūdingo aukščio, kai kur šešiaaukščiai, gausiai puošti balkonėliaias ir medžio raižiniaias. Senamiestyje viena iš didžiausių pasaulyje Badshahi mečetė. Visas kompleksas su 100.000 besimeldžiančiųjų talpinančia aikšte pastatytas iš raudono smiltainio su marmuro kupolais. Viduje nuostabūs tapyti augaliniai bareljefai.
Iškart prieš mečetę Fortas - buvę šacho rūmai. Čia už aukštos sienos su vartais leidžiančiais drambliu įjoti buvo gražūs sodai, fontanai, oficialių ir privačių audiencijų daugiakolonės terasos pavėsinės, gyvenamieji, haremas, vonios ir nuostabi Shishmachal - atvira veidrodžių salė.
Gavome laišką. Laiške juodas vokas, jame juodas atvirlaiškis ir juodas pakvietimas. Einame į Suzuki galingų motociklų pristatymą Pakistanui. 5 žvaigždučių viešbutis, prabanga, madų šou, merginos šokančios trumpais sijonais, geras maistas, kava ir desertai. Pristatomi 800cc Suzuki Intruder čioperis ir 1400cc greičiausia pasaulio britva. Lyginant su eilinio pakistaniečio 70 ar 150cc tai lyg Ferrari (auto mastu). Buvome priimti kaip įžymybės, gavome ilgai pozuoti nuotraukoms, susipažinom ir pakalbėjom su japonu, Suzuki Moto CEO.
Wahgah
Sienos miestas per kurį važiuosim į Indiją, bet dabar lankome tik pažiūrėti garsios sienos uždarymo ceremonijos. Indijos ir Pakistano rinktiniai kariai su senovinėmis paradinėmis uniformomis bando vieni kitus perrėkti, garsiau trypti, aukščiau iškelti koją ir šiaip visas veiksmas greitas, aštrių kampų, stipriai mosikuojant rankom ir dažnai sustojant grąsinančia poza. Pakistano kariai milžinai, o Indijos pusėje gražuoliai, indai net dvi nuostabaus grožio pareigūnes turi. Žiūrovų daug, Pakistano pusėje skanduoja ir meldžiasi, o Indijoje skanduoja, šoka ir dainuoja. Ceremonijos pabaigoje nuleidžiamas vėliavos ir prieš uždarant vartus atstovai paspaudžia ranką. Ir taip du kartus kasdien, jau 65 metus. (Video)
Planavome šiandien važiuoti į Gilgit regioną, į nuostabaus grožio Himalajų preikalnes, bet po nakties - kraupios žinios. Ten, kalnuose, keršijant už JAV dronu nužudytą Talibų lyderį, nušauti 9 turistai (tarp jų ir alpinistas lietuvis). Liudna. Grupuotė žadėjo tęsti išpuolius. Sekam žinias ir nebesiruošiam į ten važiuoti, saugiai sėdim Lahore. (Sekančią dieną kalnuose nušautas policininkas)
Per kitas dienas aplankėme Lahore muziejų. Gyvenam su italu, zelandu, australu ir ispanu, tai vakarus leidžiam plepėdami ant viešbučio stogo terasos kartu su viešbučio darbuotojais. Išsiaiškinom kriketo taisykles ir sužaidėm mini partiją (pasirodo viešbučio savininkas anksčiau žaidė nacionalinėje lygoje), kol neišmušėm kamuoliuko per terasos kraštą (4 aukštas). Kitądien vakarieniavom pas Muchamad namuose, nuostabus aštrus tradicinis naminis maistas. Dieną apžiūrėjom Piagio moto parduotuvę, o Vakare geriausių rankų darbo Lahore ledų, čia visada parkavimo kamštis, o ledai tokie populiarūs, kad ledainė užima didžiules sales per 3 aukštus. Naktį nulijo musonas. Diena parke su šachmatais. Vakare į pirmą kart Pakistane organizuojamas MMA kovas. Teko lipti į narvą tarti pora žodžių publikai. Tada tradicinių Faluda ledų su ryžių makaronais ir labai keisto stimuliuojančio, tabako parduotuvėje gaminamo, Paan (plačiau). Sekančią dieną pirkti dovanų, o vakare naktinio pasivaikščiojimo senamiestyje ir puikios vakarienės ypač populiarioje (24 val ditbančioje) maisto gatvėje, netoli raudonų žibintų kvartalo, su nuostabiais senamiesčio vaizdais nuo stogo. Planuose dar aplankyti Ravi Piagio motociklu gamykla, kur surenkami 70cc mazuliai ir atidaryta nauja 150cc Piagio linija.
Santvarka
Pakistanas susiskirstęs į teritorijas valdomas genčių. Politikai korumpuoti ir žiūri tik savęs. Reali valdžia priklauso didelėms šeimoms valdančioms didžiulius žemės plotus. Jie sako už ką balsuoti, pataria, net teisia jei reikia. Visos santuokos planuojamos pagal šeimos reikmes ir statusą. Moteris yra vaikų gimdymo mašina, o jei neklauso viską sutvarko smurtas šeimoje, ar ekstremaliais atvejais viešos bausmės.
Žmonės gyvena labai vargingai, ekonomikos pagrindas agrikultūra. Dar neseniai 80% populiacijos gyveno kaime. Dažnai vaikai turi uždirbti tėvų skoloms, todėl šalyje apie 3 mln. dirbančių vaikų. Pusė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Pakistanas - šešta žmonių skaičiumi valstybė (180 mln.) ir toliau auga, 8 vaikai norma. Turtingieji žemvaldžiai gyvena rūmuose su privačiais zoo sodais.
Didžiųjų regionų gentys nuolat kovoja tarpusavy ir dėl atsiskyrimo. Tik gerose žemėse įsikūręs Punjabas saugus ir ramus. Tvarką palaiko didelė kariuomenė ir policija. Pakistanui tik 66 metai, o visos blogio šaknys siekia kolonijinius laikus, kai britai tiesiog apjungė regioną į vieną valstybę.
(pora dienu pries isvaziuojant is Pakistano dar du bombu sprogdinimai - Quettoje ir Peshaware)
Pakistano NUOTRAUKOS PHOTO nuo čia.
Kelyje: 59 dienos ir 12450 km.
Pakistane: 21 diena, išlaidos 563€.
***
Siena
Irano pusėje viskas labai paprasta, kareivukas visur nuveda, štampukus sudeda, į rankas grąžina jau užpildytus dokumentus ir į Pakistaną. Pakistano gi pusėje sienos net siena nepavadinsi. Žvyro lauke padrikai išsibarstę barakai ir pavėsinės be kelių tarp jų. Biurokratinės procedūros gan paprastos. Vienur atvykimo štampukas, kitur moto importas, pavėsinėj (mediniai poliai, šiaudų stogas, smėlio maišų sienos) registras ir prisijungia asmens sargyba. Viskas vyksta greit, maloniai, visur pasodina ir vandens pasiūlo.
Po sienos kirtimo pirmame mieste policijoje 3 valandas laukiam kol suorganizuos eskortą (nes dabar 600 km iki Quettos judėsim netoli Afganistano pasienio). Policijos nuovada tuo pačiu ir areštinė ir pabėgėlių stovykla, kadangi karšta mums pasiūlo prigulti kondicionuojamoj ligonių patalpoj. Žinoma sutinkame, patalpoje randame prirakintą peršauta ranka afganistanietį ir kažkokio didelio paukščio jauniklį kartotinėje dėžėje. Numingam ir galų gale į kelią.
(pavojingiausia kelionės atkarpa)
Jau nuo Bam Irane važiuojam su ginkluota palyda (tai tęsis dar 750 km Pakistane). Eskortas keičiasi kas 10-80 kilometrų, o registruotis stojam kas 3-30, tiesa kartais kas 300 metrų. Mus lydėjusių eskortų įvairovė: džipai pilna priekaba kalašnikovais ginkluotų karių, du Levi (spec policijos padalinys, dirbantys kaip šerifai, skirti tramdyti kalnų gentis) ant 150cc motociklo (greitis 35 km/h), sustabdytas civilis auto su į jį įsodintu Levi, keleivinis busikas pilnas pareigūnų mišinio ir galiausiai net broniruoti kariniai džipai (dažyti Milka karvės spalvomis). Visi palydų ir registravimo postų pareigūnai labai malonūs ir draugiški.
Kelias veda per dykumas. Tiesa kartais kelio nėra, arba į kelią yra įžengusios vėjo genamos kopos. Duobių slalomas. Karštis saulėje kyla iki +63 laipsnių. Išbandymas ir mums ir moto. O dykumoje nieko, tik kupranugariai. Vakare dar patenkam į smėlio audrą - kaip vairuoti rūke, tik rūkas geltonas ir smėlis visur lenda. Laimei tarpinės nakvynės viešbutyje susidraugaujam su personalu ir vietiniais, pailsim vakaro vėsoje skaniai vakarieniaudami ir juokaudami. (Pakistane daug anglakalbių). Dar viena diena deginančios dykumos ir įvairiausių ginkluotų eskortų, ir pasiekiam geltonais kalnais pasipuošusią Quettą. Čia viena diena popierių tvarkymo ir susipažinimas su keturiais kemperiu į Indiją važiuojančiais rusais neo-hipiais. Tikiu dar sutiksim juos kelyje, ar jų name Goa.
10993 km ir 42 dienos kelyje.
Link Lahore
Planavome lankyti istorinius griuvėsius pakeliui, bet teks praleisti. Kelias mus veda pro Sibi, Jakobabad, Multan. Sibi - karščiausia Azijos vieta, o dabar ne žiema. Oro temperatūta +53. Debesėlio ar medžio šešėliui tik pasvajot. Net neįsivaizduoju kokia tempetatūta ant saulės (+78? ar 83?). Vandenį geriam kibirais ir taip pat prakaituojam. Mūsų šiaurietiški organizmai kunkuliuoja. Sprendimas - evakuojamės iš Baločistano dykumų į Punjabo kalnus (o tai dar truks pora dienų peklos).
Po Sibi pervažiavimo, išgėręs 3 ltr vandens ir sušlamštęs arbūzą numigau pietų pogulio, o atsibudau jausdamasis kaip džiovinta slyva,- dar butelis vandens ir litras arbatos. Mirtis koks karštis, o žmonės čia gyvena.
Jakobabad.
Tiesa baisiai gyvena. Mažų miestelių gatvės negrįstos, todėl visur dulkės, daug asilų vežimų, visur betvarkė ir šiukšlių kalnai, o dėl karščio tvyro pykinantis tvaikas. Kita vertus žmonės šypsosi, moja ir nuoširdžiai domisi kas mes ir ką čia darom.
Jau nuo Sibi yra saugu ir neturėtų būti eskortų, bet mus arba kelyje stabdo arba prieš išvažiuojant iš viešbučio prisijungia ginkluotas patrulis. Sako nesaugu, privaloma. Tai komplikuoja keliavimą. Judame eskorto greičiu, dažni sustojimai tik pakalbėti (malonu ir suprantama, bet mus jau vargina), negalim sustoti kur norim ar išvažiuoti anksti kol dar vėsu, lydi į brangius viešbučius ir šiaip įneša daug chaoso (skubina skubina greičiau pajudėti, o tada velkasi ant 50 greitkeliu arba lekia 80 bekele). Bet kaip visada labai malonūs ir paslaugūs. O mums saugu.
Išsiaiškinom kodėl gatvėse tiek ginklų (pagrinde kalašnikovų). Kartais tai rimtų dėdžių apsauginiai, bet daug dažniau vietinių kalnų genčių atstovai. Juos, kaip karingus, jau seniai į pasienį perkraustė, kad patiems gintis nuo talibų nereikėtų. Balučistane apie 40 tokių genčių, o blogiausia, kad jos tarpusavyje irgi kovoja. Bet mieste ramu, policija dirba, visos kovos kalnuose.
(Vėliau iš rusų gavom informaciją, kad sekančią dieną po mūsų išvažiavimo iš Quetta, ten susprogdintas autobusas)
:( Po svilinančių dykumos karščių neatlaikė pakeistas sankabos cilindriukas, vėl teka.
Link Lahore 2
Tikėjomės karščio, o naktį prapliupo musonas. Taigi sekanti diena tapo maloniai vėsi, bet už tai teko susimokėti kitokiu prakaitu. Jakobabad paskendo. Drenažo žinoma jokio nėra, tai miesto keliai tapo ežerais, vietomis iki 40 cm (giliau nepataikėm, juk aklai po drumstu vandeniu važiuoji). Vienoj vietoj nuslydę pakabinom moto ant didelio borto, bet visą smūgį sugėrė metalinė variklio dugno apsauga, kitaip mirtis tepalo filtro laukė. Galiausiai išplaukėm iš Jakobabad tik kad rasti jog sekantys 30 km kelio remontuojami. Bėdos nebūtų, bet po nakties žvyrkelis tapo sunkvežimių išmalta koše. Pračiuožom, begalinėse giliose balose besimaldami su sunkvežimiais užgaišom pora valandų ir nenukritę, bet visvien tešlini pasiekėm asfaltą. Ir dideliai mūsų laimei pasiekus Punjabą mus paliko apsauga. Laisvė. Dabar išmokome nestoti kaimeliuose per kuriuos važiuojam, nes iškart susirenka 30-50 spoksotojų, geriau degalinėj, kur jų resursas ribotas. Jei Irane jautėmės kaip įžymybės, tai čia - kaip ufonautai.
Pravažiuojant Sukur ir Zahir Pir
Pakeliui stojam valgyti ir mums neleidžia susimokėti. Genties teritorija, o mes svečiai.
Po išsidumblinimo nuvažiavę dar 300 km nutariam stot, o kadangi planuoto Multan nepasiekim, - naudojamės Laisve ir stojam į ilgų reisų (tiksliau gyvenančių ant ratų) sunkvežimių vairuotojų nakvynvietėj. Islamiškas svetingumas gyvas. Darbuotojas paskambina savininkui, šis atvažiavęs paaiškina, kad mes garbingi jo svečiai ir viskas dykai. Vakare susirenka dar draugų ir valgydami mutonieną šnekučiuojamės. Beje dalyvauja ir aukštesnės 'kastos' žmogus, jis vienintelis guli, jam viskas išverčiama, o vėliau atvažiuoja ir jo masažistas. Patarnauja jų darbuotojai (servants), o saugo storas dėdė su dvivamzdžiu. Mūsų šeimininkai labai daug visko siūlo, pasilikt dar dienai, o mums tenka maloniai atsisakinėti. Ryte dar gaunam stiprius pusryčius ir pirmyn.
Multan
Pirmas didelis (4 mln.žm.) miestas. Yra nedidelis senamiestis su istoriniais ir kolonijiniais pastatais. Aplankėm fortą, mečetes, mauzoliejus, bet nieko įspūdingo. O Didžiąją miesto dalį užima turgus. Gatvėse kartu su dvitačiais, auto, moto ir rikšom, asiliukai ir kupranugariai. Bendras vaizdas gan nykus, senamiesčio namai būtų gražūs, bet viskas apleista ir purvina. Laidai išvedžioti betkaip, reklamos betkur, visur kalnas šiukšlių, panašu kad neiviena statyba ar remontas nebaigta, vietomis baisus tvaikas. Niekam nerūpi, apsišluoja aplink save ir tiek. Maisto gamybos ar pardavimo sanitarinių normų jokių. Dažniausiai gatvėje gali gauti ryžių ar duonos su lešių ar avinžirnių troškiniu, mėsos gabalą, viskas aštru, daug prieskonių ir labai skanu.
Būnant čia ištinka ir pirma skrandžio bėda. Kažkur pasigavom bakteriją, tai 3 dienos viešbutyje, vaistukai ir viskas tvarkoj. Didžiausias atradimas ličiai, dabar kaip tik sezonas, o jie gaivūs.
Planuoti Elektros Energijos trūkiai
Tiksliai žinai kada dingsta, apytiksliai kada atsiras. Beveik visi turi generatorius ir akumuliatorius, visur elektrą tausojančios lemputės. Tiesa generatoriai nepatempia kondicionierių. Elektros per parą nebūna kokia 8-10 kart po valandą - dvi. Vargšai žmonės, bet įpranti. Anksčiau sako blogiau buvo, dingdavo 18ai valandų. Vietiniai sako, kad dėl korupcijos, manėm kad gal tiesiog nepakanka energijos. Pasirodo korupcija. Žmonės už elektrą moka didelį abonimentinį mokestį plius kiek suvartoja. Elektros tiekėjas trūkio metu sutaupo kuro elektrai gaminti, bet visvien gauna abonimentinį mokestį. Iš kitos pusės gaunami pinigai (juodas procentas) iš didžiulės elektros generatorių pardavimo ir taisymo rinkos. Visi juos turi. Ir dar nepamirškim kuro generatoriams pardavimų. Kiekviename mieste ir regione elektros trūkiai skirtingos trukmės, bet vistiek visos šalies mastu. Klausimas kur tokie pinigai nusėda ir kam skirti?
Jei Irane moterys, nors ir dėvėdamos skaras ar čadras, vairuoja, dirba, apsipirkinėja ar tiesiog ilsisi parke, tai Pasistane gatvėje moterų nėra. Nebent elgeta, ar vežama ant motociklo galo, ar reta kuri dirbanti laukuose. Ekonomikai turi būti peilis, kai pusė populiacijos nedirba, nes - moterys. Tiesa, didžiausiuose miestuose moterų daugiau, matėm net vieną vairuojančią.
12000 km ir 48ta diena kelyje.
Lahore
Nuo Multano jau žalia. Tokia graži žalia būna tik po 5 mėnesių žiemos ar savaitės dykumose.
Pasiekę Lahore iškart važiuojam pas Muhammad į Pakistan bicker club. Jis mums papasakoja apie savo projektus. Bando mokyti motociklininkus saugos, populiarina šalmus ir rankų, kojų apsaugas. Kitas projektas - moterų mokymas vairuoti moto. Dar kitas labiau komercinis - importuoti itališkus Piagio. Svarbu, kad projektai skirti paprastam pakistaniečiui, o ne elitui ar turtingiems.
Pirmą vakarą buvome nuvesti į Sufi naktį. Sufizmas - tai islamiškasis misticizmas (plačiau). Kiekvieną ketvirtadienį vėlai vakare Baba Shash Jamal šventykloje sufių mistikai užsiima dvasine praktika. Hipnotizuojantis Dhol būgnų ritmas įveda sufius į pašėlusį šokį. Jie purto galvas, trypia ar sukasi ratu atsiduodami aukštesnei jėgai. Sufių mistikai įvairaus amžiaus, dažnai į apeigas atvykę asiliuko tempiamu vežimu, dėvi įspūdingus papuošalus, laisvas tunikas ir dažnai ilgaplaukiai. Religinėms apeigoms Pakistane yra legalus hašišas, taigi didelėje (tik vyrų) žiūrovų minioje tvyro jo kvapas. Minia šaukia, cituoja koraną, trys būgnai skamba kaip keliasdešimt, o tranze besisukantis senukas - atima žadą. (Video) Taip gali šokti, tik apsėstas. Nenusakoma. Užaugę norime būti Sufi mistikais :)
Lahore senamiestis apsuptas sienos su 13 vartų. Senamiesčio pastatai įspūdingo aukščio, kai kur šešiaaukščiai, gausiai puošti balkonėliaias ir medžio raižiniaias. Senamiestyje viena iš didžiausių pasaulyje Badshahi mečetė. Visas kompleksas su 100.000 besimeldžiančiųjų talpinančia aikšte pastatytas iš raudono smiltainio su marmuro kupolais. Viduje nuostabūs tapyti augaliniai bareljefai.
Iškart prieš mečetę Fortas - buvę šacho rūmai. Čia už aukštos sienos su vartais leidžiančiais drambliu įjoti buvo gražūs sodai, fontanai, oficialių ir privačių audiencijų daugiakolonės terasos pavėsinės, gyvenamieji, haremas, vonios ir nuostabi Shishmachal - atvira veidrodžių salė.
Gavome laišką. Laiške juodas vokas, jame juodas atvirlaiškis ir juodas pakvietimas. Einame į Suzuki galingų motociklų pristatymą Pakistanui. 5 žvaigždučių viešbutis, prabanga, madų šou, merginos šokančios trumpais sijonais, geras maistas, kava ir desertai. Pristatomi 800cc Suzuki Intruder čioperis ir 1400cc greičiausia pasaulio britva. Lyginant su eilinio pakistaniečio 70 ar 150cc tai lyg Ferrari (auto mastu). Buvome priimti kaip įžymybės, gavome ilgai pozuoti nuotraukoms, susipažinom ir pakalbėjom su japonu, Suzuki Moto CEO.
Sienos miestas per kurį važiuosim į Indiją, bet dabar lankome tik pažiūrėti garsios sienos uždarymo ceremonijos. Indijos ir Pakistano rinktiniai kariai su senovinėmis paradinėmis uniformomis bando vieni kitus perrėkti, garsiau trypti, aukščiau iškelti koją ir šiaip visas veiksmas greitas, aštrių kampų, stipriai mosikuojant rankom ir dažnai sustojant grąsinančia poza. Pakistano kariai milžinai, o Indijos pusėje gražuoliai, indai net dvi nuostabaus grožio pareigūnes turi. Žiūrovų daug, Pakistano pusėje skanduoja ir meldžiasi, o Indijoje skanduoja, šoka ir dainuoja. Ceremonijos pabaigoje nuleidžiamas vėliavos ir prieš uždarant vartus atstovai paspaudžia ranką. Ir taip du kartus kasdien, jau 65 metus. (Video)
Planavome šiandien važiuoti į Gilgit regioną, į nuostabaus grožio Himalajų preikalnes, bet po nakties - kraupios žinios. Ten, kalnuose, keršijant už JAV dronu nužudytą Talibų lyderį, nušauti 9 turistai (tarp jų ir alpinistas lietuvis). Liudna. Grupuotė žadėjo tęsti išpuolius. Sekam žinias ir nebesiruošiam į ten važiuoti, saugiai sėdim Lahore. (Sekančią dieną kalnuose nušautas policininkas)
Pakistanas susiskirstęs į teritorijas valdomas genčių. Politikai korumpuoti ir žiūri tik savęs. Reali valdžia priklauso didelėms šeimoms valdančioms didžiulius žemės plotus. Jie sako už ką balsuoti, pataria, net teisia jei reikia. Visos santuokos planuojamos pagal šeimos reikmes ir statusą. Moteris yra vaikų gimdymo mašina, o jei neklauso viską sutvarko smurtas šeimoje, ar ekstremaliais atvejais viešos bausmės.
Žmonės gyvena labai vargingai, ekonomikos pagrindas agrikultūra. Dar neseniai 80% populiacijos gyveno kaime. Dažnai vaikai turi uždirbti tėvų skoloms, todėl šalyje apie 3 mln. dirbančių vaikų. Pusė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Pakistanas - šešta žmonių skaičiumi valstybė (180 mln.) ir toliau auga, 8 vaikai norma. Turtingieji žemvaldžiai gyvena rūmuose su privačiais zoo sodais.
Didžiųjų regionų gentys nuolat kovoja tarpusavy ir dėl atsiskyrimo. Tik gerose žemėse įsikūręs Punjabas saugus ir ramus. Tvarką palaiko didelė kariuomenė ir policija. Pakistanui tik 66 metai, o visos blogio šaknys siekia kolonijinius laikus, kai britai tiesiog apjungė regioną į vieną valstybę.
(pora dienu pries isvaziuojant is Pakistano dar du bombu sprogdinimai - Quettoje ir Peshaware)
Šiandien važiavome pas Usmam
pažiūrėti kaip gimsta motociklas. Ravi fabrikas gamina 80% detalių Pakistane
ypač populiaraus 70cc modelio motociklui. Viskas prasideda nuo aliuminio
lydymo, plieno virinimo ir praėjus dažymo cechą pabaigiama ant surinkimo
rankomis konvejerio. 300 darbuotojų per dieną išleidžia į gatves 100 naujų
moto. Neseniai paleista nauja 150cc Piaggio linija. Buvo malonu išgirsti, kad
valdžia rūpinasi savo darbuotojais.
Kadangi gamykla užmiestyje
turėjome progą pažiūrėti kaip žmonės gyvena naujuose priemiesčiuose. Jauku,
gražu, švaru, labai labai žalia. Lahore mieste daugybė parkų ir žalumos, o per
visą miestą tekantis kanalas teikia gaivos.
Vakare Lahore Suzuki servisų
direktorius pasikvietė mus į 'Country club' pasimokinti golfo. Prabanga. Pora
baseinų, teniso, squošo kortai, restoranai, didelis golfo aikštynas ir pan.
Narystė būtina. (beje, matėme moteriškę su čadra maloniai leidžiančią laiką
Golfo lauke). Lahore, Punjabo sostinė, sparčiai besivystantis, gražėjantis ir
europėjantis, saugus miestas labai tinkamas turizmui. Žmonės išskirtinai
draugiški, malonūs ir paslaugūs,- reikia saugotis, kad neišleptume.
Paskutinę savaitę Lahore daug ilsėjomės. Draugavom su vietiniais moto
mylėtojais, vakarojom plepėdami ant stogo terasos, planavom Indiją, o
svarbiausia - laukėm paštu detalės. Irane taisytas sankabos cilindriukas
neatlaikė Quetta dykumų karščio,- keičiam nauju ir į Indiją.
Remontas. Pakeičiam sankabos
cilindriuką nauju (valio). Dar ne laikas, bet kadangi turime progą naudojamės:
kartu su Suzuki serviso darbuotojais pasikeičiam tepalus, tepalo filtrą ir
išvalom po smėlio audros gerokai užsitertšusį oro filtrą, patvarkom kartais
stringantį sankabos pedalą ir pažiūrim kur lyg ir varva kuras. Dabar esame
pilnai pasiruošę šturmuoti Himalajus.
Link Wagah sienos
Ryte kaip sutarta mūsų iki sienos
palydėti atvažiuoja Usmam, nuostabiai paprastas ir kupinas veiklos žmogus.
Gauname tradicinių saldumynų į kelią. Likus iki Indijos sienos 10km pirmas
griuvimas. Į kelią iššokus kitam motociklui tenka staigiai stabdyti, slystelim
ir bum. Pračiuožiam asfaltu 10m. Laimei mūsų sumušimai ir nubrozdinimai menki,
o motociklas sveikas (skilo posūkis ir truputį linko dėžė). Apsivalymas jodu ir
į kelią.
Wagah siena - gražiausia betkada
mūsų kirsta siena. (Aukščiau aprašyta atidarymo, uždarymo ceremonija). Siena
labiau primena tarptautinį oro uostą. Švaru, tvarkinga, procedūra greita.
Pakistano NUOTRAUKOS PHOTO nuo čia.
Kelyje: 59 dienos ir 12450 km.
Pakistane: 21 diena, išlaidos 563€.
***
