[Atsiprašome, kad visas Iranas vienu gabalu, interneto buvo, bet prieš rinkimus sugriežtinta cenzūra, taigi jokio facebook ar blogspot, laimei gmail veikė]
Tingintiems skaityti nuotraukos nuo čia.
Siena
Šį kartą sienos kirtimas sudėtingas. Visi pareigūnai užsiėmę, tiksliau užpulti parašo norinčių žmonių. Užrašai ir skaičiai kabliukiniais hieroglifais, pareigūnai be uniformų, o pasipelnyti (padėti) norintys vertelgos irgi. Nepaleisdami dokumentų iš rankų, štampukas po štampuko, parašas po parašo. Laimei buvo angliškai kalbančių žmonių, tai padėjo. Beje motociklą švietė rentgenu. Viso teko gauti 14 pareigūnų parašą ar / ir spaudą. Ilgai ieškojome draudimo motociklui (manau permokėjom nedaug ). Tagi viską įveikėme ir be klaidų, tik užtruko pusę dienos. Didžiausias nusivylimas, kad mūsų vizoje romėniškais skaitmenimis įrašyta būvimo trukmė 30 dienų, o iranietiškais hieroglifais 15. Niekaip negalėjom to matyti būdami Lietuvoje. Taigi labai atsipalaiduoti po Europos peršokimo nepavyks, labai jau daug visko gražaus Irane, o laiko mažai.
Link Jolfa
Pirmas pasienio miestas apsuptas nuostabių raudonų kalnų, bet į juos žiūrėti nebuvo kada. Eismas klaikus, asfaltas kreivas, ženklai neperskaitomi. Laimei ne pirmas sienos kirtimas ir žinome, kad negalima daryti jokių išvadų, pasienio miestukai juk yra iš reikalo, o ne todėl kad ten žmonės gyvena.
Po sienos kirtimo pasukome palei Armėnijos sieną, link Jolfa miesto. Užmiesčio kelias puikus (kaimuose irgi tik ten greičio ribojimui begalė gulinčių policininkų, ir ne visi pažymėti, kita vertus, nereikia skubėti). Raudoną dykumą pakeitė žalios pievos, o kalvas kalnai. Pravažiavom gražiausiu iki šiol keliu. Vingiuotas siauras lygus. Eina palei upę Aras (biblijinis Gijonas kur Nojus sudužo). Kitame krante Azerbaidzianas, o aplinkui spalvoti kalnai. Neplanuotai pataikėm važiuoti vakare, kai jie tiesiog žaižaruoja saulėlydžio raudonyje. Aikčionom iš grožio už kiekvieno posūkio.
Jolfa naujas, panašu pasienio darbuotojams pastatytas miestas. Čia jau buvome svečiuose, o vakare viešbutyje planavome tolesnį kelią. Pirma lova nuo Lietuvos, bet manau toliau irgi kempinsim, palapinė ir takeliai geri, o čia jau šilta.
Link Ardebil
Važiavom Azerbaidžano ir Armėnijos pasieniu, Aras slėniu. Matėme jų karo metu sugriautus kaimus ir tiltus.
Ant kelio atsiranda gyvūnėliai. Mus aploja šunys, grąsino kalakutas, žasinui pavyko pritūpti ir išvengti šoninės dėžės, yra karvių, buivolų, avių, ožkų, buvo viena gyvatė ir net vėžlys. Visko saugiai išvengiame.
Dauguma ožkų ir avių bandų kalnuose priklauso klajokliams. Šeima ar kelios gyvena kalnuose, toliau nuo miestų. Turi mėlyną iranietišką visureigį su kūzavu, kur telpa visa manta, o apsistoja šalikelėse didelėje brezentinėje palapinėje. Kartu judėdami gena savo bandą. Labai neįprasta mūsų akimis.
Planavome aplankyti Juodąją pilį, bet tame kalne įvažiavome į debesį. Nieko romantiško, kai matomumas 5 metrai ir dar iš debesies kuriame esi lyja. Sušąlom. Teko keisti planą ir nešdintis lauk į Ardebil.
Kur sustojam iškart susirenka minia. Neįkyri minia. Vargina tik, kad labai mažai kas kalba dar kuo be farsi (persų), o Iš kur tu? ir Koks tavo vardas? - ne pokalbis. Bet beveik visada atsiranda rusiškai kalbantis azerbaidžanietis, kuris mums išjudant būna apspintamas likusios minios ir gauna išversti įvykusį pokalbį. Iraniečiai gi ypač, gal net perdėtai malonūs. Norėjom nusipirkti du agurkus, sako už dyką, sakau ne - užmokėsiu, tada pardavėjas ima maišelį, įdeda agurkus dar du kivius ir uogų ir mandagiai nesusimokėjusius išlydi iš parduotuvės. Ir taip panašiai visur. Skirtingose vietose buvom pavaišinti juodąją chalva, sriuba, melionu, džiovintom uogom ir begalę kartų arbata. Nors kainos ir taip žemos. Prastas viešbutis 25lt, pietūs dviems 6,5lt, benzino litras - 0,50lt !!! Po turkiško kuro po 7lt, atgaiva. Pakartosiu: benzino litras - 50 centų.
Kaspijos jūra
Deja bet išvažiavctus į Kaspijos pajūrį jokio pajūrio neradom. 500 m atstumu nuo jūros nuteistas greitkelis ir jokio nusukimo. Lisar galiausiai nusukom. Agnytei žinoma net minties maudytis, nes ir skaros viešai nenusiimti, o D nepavyko, nes tik atvažiavus iki paplūdimio susirinko spoksai. Nemalonu vienam (vietiniam dar šalta ) maudytis spoksam spoksant. Įkišom bent rankas. Tam paplūdimyje buvom pakviesti į svečius, o vėliau papietauti.
Masulech
Pirma lankoma vieta. Kaimas kalno viršūnės šlaite, taip stačiame, kad vieno molinio namo stogas yra kito kiemas. Įspūdinga. Visą grožį gadino lietutis ir tai, kad dėl turistų gausos, kaimas virtęs turgum su šlykščiais tentais ir visi tik nori ką parduoti.
Rasht
Nakvynės bandėm ieškoti Fumane, bet radom tik brangiai. Ir tada mums padedanti pora pasiūlė apsistoti jos sesers namuose Rašt mieste (jie dar nesusituokę tai kartu negyvena). Nusekėme juos per miesto gatvių raizgalynę klaikiame, bet gan nuspėjamame eisme. Labai gražus didelis vakarietiškai įrengtas butas, vietoje paveikslų kilimai. Puiki naminė vakarienė. Linksmas pokalbis apie betką. Labai jauki šeima, mandagūs ir bendraujantys vaikai. Netiki esamu režimu, namie jokių skarų, norėtų keliauti, bet negali. Po vakarienės buvom paklausti ar nepavargę ir nepaisant sūnaus egzamino ryte ir kad dukrai 5 metai, visa šeima vienu auto, o mes su Nino ir Mino kita išlėkėm turo po Raštą, į gretimą miestą ypatingų vaisių ledų, o vėliau tradicinės arbatos su kaljanu. Namo parsibeldėm tik 3 nakties, pavargę, bet laimingi. Ryte buvom apiberti dovanomis, tradiciniai pusryčiai ir sunkus išsiskyrimas, gaila, bet spaudžia laikas.
5400 km kelyje.
Qom. Visa diena vairavimo nuo Rašt. Qom - pats religingiausias Irano miestas. Moterys tik juodom chadrom. Čia pamatėm ir pirmus vyrus tradiciniais apdarais su turbanais.
Isfahan
Islamiškosios architektūros ir Persiškos kultūros perlas. 1047 m tapęs sostine, o suklestėjo 1587 vėl tapęs sostine. Pagrindinė įžymybė Imam aikštė, antra pagal dydį pasaulyje. Aikštėje Imam mečetė (deja uždaryta 3 dienų apeigoms), sultono haremui skirta Sheih Lotfollah mečetė be minaretų mat neskirta viešoms apeigoms, šešiaaukščiai Ali Quapu rūmai ir vartai į begalinius Bazar labirintus. Aplankėm Karavansarai - senovinį šilko kelio viešbutį,paklaidžiojom gatvėmis, pasiklydom turguje, aplankėm nuostabią atvirą didžiausią Irane Jameh mečetę apeigų metu, dar kartą pasiklydom, praėjom 48 m Ali minaretą ir jau sutemus išėjom prie Zayandeh upės. Upės tiltai nuostabiai apšviesti ir visas miestas susirinkęs ant jų ar visu paupiu įrengtuose parkuose pavakaroti, vakarieniauti pikniko ar pabendrauti. Jaunuoliai turi progą pabūti su merginomis.
Kitame upės krante įsikūręs armėnų kvartalas su keliomis senovinėmis krikščionių bažnyčiomis. Juos čia su visom šeimom XVI a iš Jolfa perkėlė vietinis sultonas sužavėtas jų architektūra ir meistriškumu. Senamiesčio likę mažai, o bažnyčiose sumišęs provoslaviškas išplanavimas, krikščioniška tapyba ir kryžiai, islamiška architektūra ir apdaila plytelėmis. Vienuoliai čia pradėjo spausdinti pirmas knygas regione.
Eismas reikalauja atskiro aprašymo. Jei tris iraniečius įleisti į tuščią gretkelį dykumoje jie padarys spūstį, - taip jie patys juokauja. Kelio juostos nelabai ką reiškia, jei mašina telpa tarp eilių, ten ir važiuoja. Lenktyninis betonmaišis - nieko keista. Staigiai aplenkti ir taip pat staigiai priešais sustoti - norma, kaip ir iššokti iš kelkraščio ar šalutinio kelio į eismą be jokio perspėjimo, pristabdo tie, kas pagrindiniam. Tas pats žiede, pirmumo nėra, visi lėtai juda, įlendi į tarpą ir taip pat išlendi laviruodamas tarp naujai įlendančių. Lenkti per kelkraštį - žinoma. Pražiopsojai išsukimą - kali atbulinį ir prieš eismą, nors ir greitkely. Šiaip kelkraščiu prieš eismą ir ne atbulom važiuoja. Greitkelyje važiuojančių greitis nepastovus - aplenkia, sulėtins, vėl aplenkia. Kartais susigrūda kokia 20 automobiliu į kamštį judantį ant 110 ir kovoja, o tu sau važiuoji atsilikęs 50m tuo pat greičiu tuščiu keliu. Mieste raudona šviesa panašu tik įspėja, kad ne tavo pirmumas. Pėstieji betkur lėtai kerta gatves, tas lengva, nes auto gi ne juostom, o šachmatais išsidėstę juda. Mes irgi įnešam chaoso, nes reik pristabdyti, apžiūrėti, pyptėlti, pasisveikinti, atidarius langą paklausti iš kokios šalies ir pasakyti Welcome to Iran. Žmonės šypsosi, mojuoja, fūristai siūlo arbatos. Nors eismas ir chaotiškas, jei atmesti pasitaikančius išprotėjusius skubėtojus, yra gan nuspėjamas ir saugus. Visgi didmiesčiai kelia stresą.
Nuo Istambulo buvome pastebėję, kad senka sankabos hidraulinis skystis, vis papildydavom ir tvarka. Konsultavomes su Domu, meistrais Bulgarijoje. Galiausiai įvyko kas ir turėjo. Sankaba visiškai dingo. Laimei tiesiai prieš viešbutį radome labai patyrusį seną meistrą, kuris ir patvirtino mūsų įtarimus. Reikia keisti. Laimei radome Vilniuje dėvėtą (nereiks laukti kol iki Lt keliaus), Nerijus nupirko, Eglė išsiuntė, Nino gaus ir atveš likusius 700km. Kadangi pabijojome, jog gali neužtekti laiko sulaukti detalės ir spėti išvažiuoti iš Irano iki vizos pabaigos, nuvykom į vietinę URM jos prasitęsti, o jie ir sako, jei norite, galime pratęsti dar 30iai dienų, bet jūs dar turite 23 (manėme tik 8). Taigi apgavo mus ant sienos, nereikėjo mums taip lėkti, galėjome ramiau važiuoti, daugiau matyti, pabūti Rashte ir į Tehran užsukti. Dabar svarbu yra laiko ir nėra panikos. Kadangi laukiame detalės, o Shiraz su būtinais aplankyti Persepolio griuvėsias nėra pakeliui link Pakistano. Palikome moto ir judame autobusu.
Shiraz
Karšta. Niekas iki šiol nesakė kad Irane būna siesta. Nuo 2 iki 4 viskas užsidaro. Žmonės eina melstis, valgyti, o rasti laisvą medžio šešėlį pasnausti neįmanoma. Malonu tik senamiesčio dengtame Bazare kur žiemą šilta, o vasarą vėsu. Aplankėm Karim Khan citadelę su nuostabiais mediniais vitražais ir požeminėmis pirtimis, dėl kurių pakrypęs vienas bokštas. Kita laiką praleidom ypač lėtame internete derindami DHL persiuntimą. Beje, interneto kavinėse paklausia ar įjungti proxy, norint apeiti dalį valstybinės cenzūros.
Iranietiškos tradicijos
Iraniečiai labai religinga, nuoširdi ir draugiška tauta. Tuo pat metu išdidi ir truputėli rasistinė. Šalye griežtas islamas, kuris įsitvirtino po Imam Khomeni revoliucijos. Revoliucija buvo įvesta ir sudėtinga valdymo sistema iš esmės leidžianti valdyti šalį vienam Aukščiausiajam lyderiui. Po revoliucijos Iranas pasklebtas islamiška respublika. Todėl moterys privalo dėvėti hejab, draudžiamas alkoholis, cenzūruojamas tv, internetas, reikia melstis tris kartus per dieną, ribojamos moterų teisės, sunku gauti vizą į Europą ar US. Kita vertus žmonės gyvena pagal savo supratimą ir norus (kiek įmanoma). Gatvėje pamatysi daugybę moterų dėvinčių čadras - juoda visa dengianti skraistė, matyti tik veidas, o kartais tik akys, bet gausu ir vaikštančių tik su ilgesniais (kad dengtų užpakalį) marškiniais ir skaromis ne taip jau ir dengiančiomis plaukus. Kadangi noras puoštis didelis, kaip ir viso pasaulio moterų, tai sugalvojama kaip apeiti griežtąjį hejab. Pagrindiniai papuošalai - aukštakulniai bateliai ir nesuvokiamas kiekis makiažo. Panašu kosmetikos pramonė klesti. Dar labai populiaru plastinės nosių operacijos. Vykdant nepopulius pokyčius šalyje, pvz. degalų kainų augimas, norint nukreipti visuomenės dėmesį, atliekami reidai - suimamos perdaug prisidažę ar per mažai prisidengę mergaites, atimamos satelitinės antenos ir pan. Nors panašu, kad žmonės tiki islamu ir didžiuojasi šia religija, gal kiek geriau gyvenantys pyksta už draudimą išvykti ar liepimą nešioti skaras. Šiaip žmonės labai, net perdėm, draugiški ir paslaugūs, bando parodyti, kad pasaulis neteisingos nuomonės apie juos. Ir yra teisūs. Čia saugu ir lengva keliauti, nes visi pasiruošę padėti kuo tik gali. Jie labai didžiuojasi savo persiškomis šaknimis ir istorija. Pabrėžia, kad nėra arabai, kuriuos laiko truputi laukiniais, kaip ir turkus. Net išvertus žodį Aryan (Iran) iš farsi reiškia kilmingųjų žemė. Kitas įdomus dalykas, kad nėra prekybos centrų, klesti smulkusis verslas ir bazar - turgus. Nusipirkti gali tik tų produktų, kurių sezonas, tad viskas šviežiai ir natūralu. Žmonės, kurie kiek geriau gyvena mėgsta puošti namus persiškais kilimais, europietišku krištolu, porcelianu ir kitais gražiais daiktais. Gili šeimos tradicija, visi artimi, gyvena netoliese ir nuolat kartu pietauja, vakarieniauja ar kitaip leidžia laiką.
Dar įdomybė. Dabar čia yra 1392 metų Khordad mėnesio 13a (pas mus gi 2013.06.02) mat Irane galioja Persų saulės kalendorius.
Persepolis
Pastatytas apie 450 pr.m.e, o Alexandro Didžiojo sugriautas 330 pr.m.e. Miestas buvo tuo metu ypač didelės Persų imperijos (nuo Etiopijos iki Indo upės) švenčių ir delegacijų priėmimo vieta. Daug bareljefų vaizduoja 23 nacijas (arabai, etiopai, indai, alamitai, armėnai ir pan), tuomet valdomas persų karaliaus, draugiškai susikibusias rankom, ar džiugiai nešančias dovanas. (kažkuo priminė Vilniaus traukinių stoties bareljefą su 12 tarybinių tautų). Aiškiai matosi skirtingi drabužių stiliai ir dovanos. Bene įpūdingiausi sparnuotais barzdotais aukštakepuriais bulkentaurais puošti pagrindiniai vartai ir visuose bareljefuose dominuojantys persų kariai gražiai sugarbanotomis barzdomis. Stulbina kolonų aukštis ir akmens apdirbimo detalumas. Aukščiau karaliaus bareljefų tik Ahura Mazda (vaizduojamas kaip žiedas su sparnais), ten garbintas dievas, kurio pasekėjų, zoroastrų (pranašas Zaratustra), vis dar yra Irane. Virš miesto, kalno štaite įskobti valdovų kapai. Deja bet po Alexandro padegimo išlikę gan mažai, todėl sunku pajusti visą buvusią didybę.
Galiausiai po dar dviejų dienų strigimo DHLe mūsų motociklo detalė pajudėjo iš Lietuvos. Siunčiame Nimo į Rasht, todėl planas vėl juos aplankyti. Prieš išvažiuojant dar nuėjome į anksčiau apeigoms uždarytą bene gražiausią Irano Imam mečetę, kurioje naudojant labai skirtingus raštus ir puošybos elementus pasiekta harmonija ir grožis, o dydis ir didingumas įspūdingi. Tada apibėgom bazar ieškodami dovanų, sužaidėme partiją šachmatų parke ir išėjom į autobusų stotį į dešimtvalandinį pervažiavimą į Rasht.
Rasht (dar kartą )
Nimo paėmė mus iš stoties, privažiavom į Sahar namus, išsimaudėm, pavalgėm ir į pažintinį maratoną. Vėl dviem mašinomis, visa šeima ir dar draugų pora. Nuvažiavom išsimaudyt iki Kaspijos ten, kaip čia labai tradiciška, papietavom piknikėlį. Tada aplankėm Ramsar miestelį su paskutinio (nuversto) šacho statytą europietišką dvarą su ilgiausia alėja iki kažkada buvusio kazino. Užvažiavom į Šėtono kalną su puikia apžvalgos aikštele. Kalne kaip ir betkurioj kitoj viešoj erdvėj begalė pramogaujančių šeimų. Pakeliui stojom arbatos ir skaniausių ledų regione. Vakare dar užsukom pažiūrėti akvariumų (Nimo aistra) ir pas jį į namus (didžiulis gražiai įrengtas namas, su vidiniu sodu, mieste). Ir atgal į Rasht vakarienės, pokalbių ir šokių Sahar namuose.
Ryte iškepėm omletuko, o pietum šaltibarščių iš vietinių produktų. Dieną aplankėm Mino tėvus, Nimo brolį darbe, o vakarieniavom tradiciškai su visa Mino šeima. Per kitas dvi dienas mes jiems pagaminom baltos mišrainės ir balandėlių. O jie mus nuvežė į Gale Rudkhan ir Anzali.
Gale Rudkhan.
Gan didelė turkų seldziukų (apie 1050m) okupacijos laikų vietinio valdovo kalno tvirtovė. Užlipimas į kalną per kriokliais išvagotus upeliukų slėnius tarp samanotų storiausių medžių trunka valandą, bet atpildas vertas to. Gerai išlikę įtvirtinimai, vandens talpyklos, karininkų gyvenamieji, o aukščiausiame taške ant skardžio valdovo būstas. Didžiai pasisekė, kad apsauginis kareivis buvo Nimo pažįstamas, tai mums leido pasilikti po uždarymo ir be turistų šurmulio pasimėgauti pilies ir aplinkinių kalnų vaizdais.
Anzali.
Būtų nežinomas kaimelis, jei ne rusų okupacija per II PK, norint turėti uostą Kaspijoje. Dabar tai didelis ir aktyvus uostamiestis ir iraniečių poilsiavietė. Miestą puošia keli rusų statybos pastatai primenantys S.Peterburgo architektūrą. O nuo Kaspijos atskirtos siauros miesto juostos - didžiausios pasaulio marios.
Detalės persiuntimas DHL užtruko savaitę, bet sėkmingai. Per tas dienas pamatėm visą kas gražiausia Gilan regione, išmkom nedaug farsi kalbos. Ašaringas atsisveikinimas su Mino, Nimo ir Sahar šeima ir autobusu atgal į Esfahan.
32 dienos ir 9150 km kelyje.
Link Yazd
Ryte pakeitėm detalę, patempėm ir sutepėm grandinę, nusiplovėm moto ir vėl į kelią. Važiuojame link dykumų. Karšta +37 šešėly. Taip karšta, kad važiuojant motociklu jei kuri kūno dalis neuždengta, tai jausmas kaip kad fenu karštu pūstų. Tikiu toliau bus dar karščiau. Matėme pirmas kupranugarių bandas. Pakeliui dar užsukome į senovinius dykumų miestelius Ardakan ir Meybod. Viskas statyta iš saulėje degtų plytų, o Meibode aplankėm vidutiniškai aptirpusią sassasinų pilį.
Yazd
Seniausias (iki šiol gyvenamas) pasaulio miestas. Čia žmonės gyvena jau 7000 metų. Nuostabios mėlynomis plytelėmis dekoruotos mečetės, bet daug įdomessnis ir savitas senamiestis. Didžiulė miesto dalis yra statyta iš saulėje džiovintų plytų. Dalis iki šiol gyvenama, dalis sugriuvusi ar sutirpusi, o dalis restauruota. Dėl ypač karšto klimato ypatinga ir architektūra. Stogus puošia 'badgyrai' - vienpusiai ar sudėtingi aštuonių krypčių kaminai skirti menkiausiam vėjui pagauti ir nukreipti į pastatą (dažniausiai į patalpą su šalto vandens baseinėliu ) taip jį vėsinant, kiti kaminėliai skirti karšto oro pašalinimui. Senoviniai kondicionieriai. Taip pat aušinamos ir senovinės vandens cisternos. Kadangi vandens nėra tai jis į miestą buvo ir dalinai iki šiol yra tiekiamas 'qanatais' - požeminiais siauručiais kanalais su giliais nusileidimais iki jų kas šimtmetrį. Senojo 'bazaro' ir dalies senamiesčio gatvių dengtos skliautais su maža anga kupolo viršuje šviesai, taip apsisaugant nuo dienos kaitros. Geriausia, kad senamiestis didžiulis, pilnas siaurų suktų gatvelių, vandens cisternų, mečečių, puikių raižytų durų. Deja, bet atrodo miręs, kai tik išsuki iš turistinio maršruto. Apie duris: ant jų pora belstukų, apvalus ir pailgas, skambančių skirtingai, taip, kad namiškiai žinotų kas svečias,- moteris ar vyras.
Zoroatrizmas buvo labiausiai paplitusi Persijoje religija iki ateinant Islamui. Tai bene pirma pasaulio religija jau 1000 m.pr.m.e garbinusi vienaasmenį, visagalį, nematomą dievą - Ahura Mazda. Šventikai buvo vadinami Magi. Spėjama,kad biblijiniai trys karaliai buvo zoroastrų magai. Yazde gyvena daugiausia Zoroatrizmą išpažystančių žmonių. Čia yra ir pagrindinė šventykla Ateshkadeh (amžinoji liepsna), kurioje dega 470 m.e.m uždegta ugnis.
Įdomiausia, kad ,manau, galima atsekti baltų šaknis. Tradicinis moteriškas galvos apdangalas identiškas aukštaitiškam?, dievui kūrenama amžina liepsna, senovinis muzikos instrumentas kanklės ir identiški žodžiai kaip: du(2) penč(5) šeš(6) ašt(8) de(10), zemin(žemė), esmam(esu) ir mama.
Beje, čia žmonės didžiuojasi, kad išsaugojo senąją persų kalbą Farsi (mes jau naudojam apie 40 žodžių).
Bam
Pajudėjom iš Yazd 6:30, ir labai teisingai, ryto gaiva baigiasi apie 10:00, o 14 valandą prasideda pekla. Padarėm didelį šuolį link Pakistano. Didelį ir nuobodų,- 550 km lygaus tiesaus greitkelio, o aplink tik dygių žolių kuokštais retai apžėlęs raudonas žvyras iki pat horizonto. Tikiu, tik kirtus Pakistano sieną imsiu ilgėtis puikių Irano kelių.
Bam miestas oazė apsuptas datulių palmių. Paskutinis moto apžiūrėjimas prieš dykumas ir pasivaikščiojimas iki Arg e Bam tvirtovės. Gaila, bet didžiausias Irano nedegtų plytų paminklas labai nukentėjo nuo 2003 metais įvykusio 6,8 balo žemės drebėjimo. Bame žuvo 45% gyventojų. Miestas atstatytas naujai ir baisiai, o pilis restauruojama lėtai ir teisingai.
Iš Bam tiesiai į Pakistan. Likus 100 km iki sienos gaunam ginkluotą palydą ir tai smarkiai sulėtins važiavimą, nes vis reikia stoti registruotis ar keisti eskortą, kurio kartais tenka laukti kelias valandas. Kita vertus palyda būtina, nes Afganistano siena už 30 km. Tądien sieną kirsti pavėluojam. O kitądien mes jau Pakistane.
Iranas - šalis su nuostabiais vaizdais, įspūdingais istoriniais objektais, mažomis kainomis, o svarbiausia neįtikėtinai nuoširdžiais, svetingais ir draugiškais žmonėmis - viskuo, ko tūlas keliautojas gali norėti.
Irano nuotraukos nuo čia.
Irane 23 dienos, islaidos 414€.
Kelyje 37 dienos ir 10500 km.
Tingintiems skaityti nuotraukos nuo čia.
Siena
Šį kartą sienos kirtimas sudėtingas. Visi pareigūnai užsiėmę, tiksliau užpulti parašo norinčių žmonių. Užrašai ir skaičiai kabliukiniais hieroglifais, pareigūnai be uniformų, o pasipelnyti (padėti) norintys vertelgos irgi. Nepaleisdami dokumentų iš rankų, štampukas po štampuko, parašas po parašo. Laimei buvo angliškai kalbančių žmonių, tai padėjo. Beje motociklą švietė rentgenu. Viso teko gauti 14 pareigūnų parašą ar / ir spaudą. Ilgai ieškojome draudimo motociklui (manau permokėjom nedaug ). Tagi viską įveikėme ir be klaidų, tik užtruko pusę dienos. Didžiausias nusivylimas, kad mūsų vizoje romėniškais skaitmenimis įrašyta būvimo trukmė 30 dienų, o iranietiškais hieroglifais 15. Niekaip negalėjom to matyti būdami Lietuvoje. Taigi labai atsipalaiduoti po Europos peršokimo nepavyks, labai jau daug visko gražaus Irane, o laiko mažai.
Link Jolfa
Pirmas pasienio miestas apsuptas nuostabių raudonų kalnų, bet į juos žiūrėti nebuvo kada. Eismas klaikus, asfaltas kreivas, ženklai neperskaitomi. Laimei ne pirmas sienos kirtimas ir žinome, kad negalima daryti jokių išvadų, pasienio miestukai juk yra iš reikalo, o ne todėl kad ten žmonės gyvena.
Po sienos kirtimo pasukome palei Armėnijos sieną, link Jolfa miesto. Užmiesčio kelias puikus (kaimuose irgi tik ten greičio ribojimui begalė gulinčių policininkų, ir ne visi pažymėti, kita vertus, nereikia skubėti). Raudoną dykumą pakeitė žalios pievos, o kalvas kalnai. Pravažiavom gražiausiu iki šiol keliu. Vingiuotas siauras lygus. Eina palei upę Aras (biblijinis Gijonas kur Nojus sudužo). Kitame krante Azerbaidzianas, o aplinkui spalvoti kalnai. Neplanuotai pataikėm važiuoti vakare, kai jie tiesiog žaižaruoja saulėlydžio raudonyje. Aikčionom iš grožio už kiekvieno posūkio.
Jolfa naujas, panašu pasienio darbuotojams pastatytas miestas. Čia jau buvome svečiuose, o vakare viešbutyje planavome tolesnį kelią. Pirma lova nuo Lietuvos, bet manau toliau irgi kempinsim, palapinė ir takeliai geri, o čia jau šilta.
Link Ardebil
Važiavom Azerbaidžano ir Armėnijos pasieniu, Aras slėniu. Matėme jų karo metu sugriautus kaimus ir tiltus.
Ant kelio atsiranda gyvūnėliai. Mus aploja šunys, grąsino kalakutas, žasinui pavyko pritūpti ir išvengti šoninės dėžės, yra karvių, buivolų, avių, ožkų, buvo viena gyvatė ir net vėžlys. Visko saugiai išvengiame.
Dauguma ožkų ir avių bandų kalnuose priklauso klajokliams. Šeima ar kelios gyvena kalnuose, toliau nuo miestų. Turi mėlyną iranietišką visureigį su kūzavu, kur telpa visa manta, o apsistoja šalikelėse didelėje brezentinėje palapinėje. Kartu judėdami gena savo bandą. Labai neįprasta mūsų akimis.
Planavome aplankyti Juodąją pilį, bet tame kalne įvažiavome į debesį. Nieko romantiško, kai matomumas 5 metrai ir dar iš debesies kuriame esi lyja. Sušąlom. Teko keisti planą ir nešdintis lauk į Ardebil.
Kur sustojam iškart susirenka minia. Neįkyri minia. Vargina tik, kad labai mažai kas kalba dar kuo be farsi (persų), o Iš kur tu? ir Koks tavo vardas? - ne pokalbis. Bet beveik visada atsiranda rusiškai kalbantis azerbaidžanietis, kuris mums išjudant būna apspintamas likusios minios ir gauna išversti įvykusį pokalbį. Iraniečiai gi ypač, gal net perdėtai malonūs. Norėjom nusipirkti du agurkus, sako už dyką, sakau ne - užmokėsiu, tada pardavėjas ima maišelį, įdeda agurkus dar du kivius ir uogų ir mandagiai nesusimokėjusius išlydi iš parduotuvės. Ir taip panašiai visur. Skirtingose vietose buvom pavaišinti juodąją chalva, sriuba, melionu, džiovintom uogom ir begalę kartų arbata. Nors kainos ir taip žemos. Prastas viešbutis 25lt, pietūs dviems 6,5lt, benzino litras - 0,50lt !!! Po turkiško kuro po 7lt, atgaiva. Pakartosiu: benzino litras - 50 centų.
Kaspijos jūra
Deja bet išvažiavctus į Kaspijos pajūrį jokio pajūrio neradom. 500 m atstumu nuo jūros nuteistas greitkelis ir jokio nusukimo. Lisar galiausiai nusukom. Agnytei žinoma net minties maudytis, nes ir skaros viešai nenusiimti, o D nepavyko, nes tik atvažiavus iki paplūdimio susirinko spoksai. Nemalonu vienam (vietiniam dar šalta ) maudytis spoksam spoksant. Įkišom bent rankas. Tam paplūdimyje buvom pakviesti į svečius, o vėliau papietauti.
Masulech
Pirma lankoma vieta. Kaimas kalno viršūnės šlaite, taip stačiame, kad vieno molinio namo stogas yra kito kiemas. Įspūdinga. Visą grožį gadino lietutis ir tai, kad dėl turistų gausos, kaimas virtęs turgum su šlykščiais tentais ir visi tik nori ką parduoti.
Rasht
Nakvynės bandėm ieškoti Fumane, bet radom tik brangiai. Ir tada mums padedanti pora pasiūlė apsistoti jos sesers namuose Rašt mieste (jie dar nesusituokę tai kartu negyvena). Nusekėme juos per miesto gatvių raizgalynę klaikiame, bet gan nuspėjamame eisme. Labai gražus didelis vakarietiškai įrengtas butas, vietoje paveikslų kilimai. Puiki naminė vakarienė. Linksmas pokalbis apie betką. Labai jauki šeima, mandagūs ir bendraujantys vaikai. Netiki esamu režimu, namie jokių skarų, norėtų keliauti, bet negali. Po vakarienės buvom paklausti ar nepavargę ir nepaisant sūnaus egzamino ryte ir kad dukrai 5 metai, visa šeima vienu auto, o mes su Nino ir Mino kita išlėkėm turo po Raštą, į gretimą miestą ypatingų vaisių ledų, o vėliau tradicinės arbatos su kaljanu. Namo parsibeldėm tik 3 nakties, pavargę, bet laimingi. Ryte buvom apiberti dovanomis, tradiciniai pusryčiai ir sunkus išsiskyrimas, gaila, bet spaudžia laikas.
5400 km kelyje.
Qom. Visa diena vairavimo nuo Rašt. Qom - pats religingiausias Irano miestas. Moterys tik juodom chadrom. Čia pamatėm ir pirmus vyrus tradiciniais apdarais su turbanais.
Isfahan
Kitame upės krante įsikūręs armėnų kvartalas su keliomis senovinėmis krikščionių bažnyčiomis. Juos čia su visom šeimom XVI a iš Jolfa perkėlė vietinis sultonas sužavėtas jų architektūra ir meistriškumu. Senamiesčio likę mažai, o bažnyčiose sumišęs provoslaviškas išplanavimas, krikščioniška tapyba ir kryžiai, islamiška architektūra ir apdaila plytelėmis. Vienuoliai čia pradėjo spausdinti pirmas knygas regione.
Eismas reikalauja atskiro aprašymo. Jei tris iraniečius įleisti į tuščią gretkelį dykumoje jie padarys spūstį, - taip jie patys juokauja. Kelio juostos nelabai ką reiškia, jei mašina telpa tarp eilių, ten ir važiuoja. Lenktyninis betonmaišis - nieko keista. Staigiai aplenkti ir taip pat staigiai priešais sustoti - norma, kaip ir iššokti iš kelkraščio ar šalutinio kelio į eismą be jokio perspėjimo, pristabdo tie, kas pagrindiniam. Tas pats žiede, pirmumo nėra, visi lėtai juda, įlendi į tarpą ir taip pat išlendi laviruodamas tarp naujai įlendančių. Lenkti per kelkraštį - žinoma. Pražiopsojai išsukimą - kali atbulinį ir prieš eismą, nors ir greitkely. Šiaip kelkraščiu prieš eismą ir ne atbulom važiuoja. Greitkelyje važiuojančių greitis nepastovus - aplenkia, sulėtins, vėl aplenkia. Kartais susigrūda kokia 20 automobiliu į kamštį judantį ant 110 ir kovoja, o tu sau važiuoji atsilikęs 50m tuo pat greičiu tuščiu keliu. Mieste raudona šviesa panašu tik įspėja, kad ne tavo pirmumas. Pėstieji betkur lėtai kerta gatves, tas lengva, nes auto gi ne juostom, o šachmatais išsidėstę juda. Mes irgi įnešam chaoso, nes reik pristabdyti, apžiūrėti, pyptėlti, pasisveikinti, atidarius langą paklausti iš kokios šalies ir pasakyti Welcome to Iran. Žmonės šypsosi, mojuoja, fūristai siūlo arbatos. Nors eismas ir chaotiškas, jei atmesti pasitaikančius išprotėjusius skubėtojus, yra gan nuspėjamas ir saugus. Visgi didmiesčiai kelia stresą.
Nuo Istambulo buvome pastebėję, kad senka sankabos hidraulinis skystis, vis papildydavom ir tvarka. Konsultavomes su Domu, meistrais Bulgarijoje. Galiausiai įvyko kas ir turėjo. Sankaba visiškai dingo. Laimei tiesiai prieš viešbutį radome labai patyrusį seną meistrą, kuris ir patvirtino mūsų įtarimus. Reikia keisti. Laimei radome Vilniuje dėvėtą (nereiks laukti kol iki Lt keliaus), Nerijus nupirko, Eglė išsiuntė, Nino gaus ir atveš likusius 700km. Kadangi pabijojome, jog gali neužtekti laiko sulaukti detalės ir spėti išvažiuoti iš Irano iki vizos pabaigos, nuvykom į vietinę URM jos prasitęsti, o jie ir sako, jei norite, galime pratęsti dar 30iai dienų, bet jūs dar turite 23 (manėme tik 8). Taigi apgavo mus ant sienos, nereikėjo mums taip lėkti, galėjome ramiau važiuoti, daugiau matyti, pabūti Rashte ir į Tehran užsukti. Dabar svarbu yra laiko ir nėra panikos. Kadangi laukiame detalės, o Shiraz su būtinais aplankyti Persepolio griuvėsias nėra pakeliui link Pakistano. Palikome moto ir judame autobusu.
Shiraz
Karšta. Niekas iki šiol nesakė kad Irane būna siesta. Nuo 2 iki 4 viskas užsidaro. Žmonės eina melstis, valgyti, o rasti laisvą medžio šešėlį pasnausti neįmanoma. Malonu tik senamiesčio dengtame Bazare kur žiemą šilta, o vasarą vėsu. Aplankėm Karim Khan citadelę su nuostabiais mediniais vitražais ir požeminėmis pirtimis, dėl kurių pakrypęs vienas bokštas. Kita laiką praleidom ypač lėtame internete derindami DHL persiuntimą. Beje, interneto kavinėse paklausia ar įjungti proxy, norint apeiti dalį valstybinės cenzūros.
Iranietiškos tradicijos
Iraniečiai labai religinga, nuoširdi ir draugiška tauta. Tuo pat metu išdidi ir truputėli rasistinė. Šalye griežtas islamas, kuris įsitvirtino po Imam Khomeni revoliucijos. Revoliucija buvo įvesta ir sudėtinga valdymo sistema iš esmės leidžianti valdyti šalį vienam Aukščiausiajam lyderiui. Po revoliucijos Iranas pasklebtas islamiška respublika. Todėl moterys privalo dėvėti hejab, draudžiamas alkoholis, cenzūruojamas tv, internetas, reikia melstis tris kartus per dieną, ribojamos moterų teisės, sunku gauti vizą į Europą ar US. Kita vertus žmonės gyvena pagal savo supratimą ir norus (kiek įmanoma). Gatvėje pamatysi daugybę moterų dėvinčių čadras - juoda visa dengianti skraistė, matyti tik veidas, o kartais tik akys, bet gausu ir vaikštančių tik su ilgesniais (kad dengtų užpakalį) marškiniais ir skaromis ne taip jau ir dengiančiomis plaukus. Kadangi noras puoštis didelis, kaip ir viso pasaulio moterų, tai sugalvojama kaip apeiti griežtąjį hejab. Pagrindiniai papuošalai - aukštakulniai bateliai ir nesuvokiamas kiekis makiažo. Panašu kosmetikos pramonė klesti. Dar labai populiaru plastinės nosių operacijos. Vykdant nepopulius pokyčius šalyje, pvz. degalų kainų augimas, norint nukreipti visuomenės dėmesį, atliekami reidai - suimamos perdaug prisidažę ar per mažai prisidengę mergaites, atimamos satelitinės antenos ir pan. Nors panašu, kad žmonės tiki islamu ir didžiuojasi šia religija, gal kiek geriau gyvenantys pyksta už draudimą išvykti ar liepimą nešioti skaras. Šiaip žmonės labai, net perdėm, draugiški ir paslaugūs, bando parodyti, kad pasaulis neteisingos nuomonės apie juos. Ir yra teisūs. Čia saugu ir lengva keliauti, nes visi pasiruošę padėti kuo tik gali. Jie labai didžiuojasi savo persiškomis šaknimis ir istorija. Pabrėžia, kad nėra arabai, kuriuos laiko truputi laukiniais, kaip ir turkus. Net išvertus žodį Aryan (Iran) iš farsi reiškia kilmingųjų žemė. Kitas įdomus dalykas, kad nėra prekybos centrų, klesti smulkusis verslas ir bazar - turgus. Nusipirkti gali tik tų produktų, kurių sezonas, tad viskas šviežiai ir natūralu. Žmonės, kurie kiek geriau gyvena mėgsta puošti namus persiškais kilimais, europietišku krištolu, porcelianu ir kitais gražiais daiktais. Gili šeimos tradicija, visi artimi, gyvena netoliese ir nuolat kartu pietauja, vakarieniauja ar kitaip leidžia laiką.
Dar įdomybė. Dabar čia yra 1392 metų Khordad mėnesio 13a (pas mus gi 2013.06.02) mat Irane galioja Persų saulės kalendorius.
Persepolis
Galiausiai po dar dviejų dienų strigimo DHLe mūsų motociklo detalė pajudėjo iš Lietuvos. Siunčiame Nimo į Rasht, todėl planas vėl juos aplankyti. Prieš išvažiuojant dar nuėjome į anksčiau apeigoms uždarytą bene gražiausią Irano Imam mečetę, kurioje naudojant labai skirtingus raštus ir puošybos elementus pasiekta harmonija ir grožis, o dydis ir didingumas įspūdingi. Tada apibėgom bazar ieškodami dovanų, sužaidėme partiją šachmatų parke ir išėjom į autobusų stotį į dešimtvalandinį pervažiavimą į Rasht.
Rasht (dar kartą )
Nimo paėmė mus iš stoties, privažiavom į Sahar namus, išsimaudėm, pavalgėm ir į pažintinį maratoną. Vėl dviem mašinomis, visa šeima ir dar draugų pora. Nuvažiavom išsimaudyt iki Kaspijos ten, kaip čia labai tradiciška, papietavom piknikėlį. Tada aplankėm Ramsar miestelį su paskutinio (nuversto) šacho statytą europietišką dvarą su ilgiausia alėja iki kažkada buvusio kazino. Užvažiavom į Šėtono kalną su puikia apžvalgos aikštele. Kalne kaip ir betkurioj kitoj viešoj erdvėj begalė pramogaujančių šeimų. Pakeliui stojom arbatos ir skaniausių ledų regione. Vakare dar užsukom pažiūrėti akvariumų (Nimo aistra) ir pas jį į namus (didžiulis gražiai įrengtas namas, su vidiniu sodu, mieste). Ir atgal į Rasht vakarienės, pokalbių ir šokių Sahar namuose.
Gale Rudkhan.
Gan didelė turkų seldziukų (apie 1050m) okupacijos laikų vietinio valdovo kalno tvirtovė. Užlipimas į kalną per kriokliais išvagotus upeliukų slėnius tarp samanotų storiausių medžių trunka valandą, bet atpildas vertas to. Gerai išlikę įtvirtinimai, vandens talpyklos, karininkų gyvenamieji, o aukščiausiame taške ant skardžio valdovo būstas. Didžiai pasisekė, kad apsauginis kareivis buvo Nimo pažįstamas, tai mums leido pasilikti po uždarymo ir be turistų šurmulio pasimėgauti pilies ir aplinkinių kalnų vaizdais.
Anzali.
Būtų nežinomas kaimelis, jei ne rusų okupacija per II PK, norint turėti uostą Kaspijoje. Dabar tai didelis ir aktyvus uostamiestis ir iraniečių poilsiavietė. Miestą puošia keli rusų statybos pastatai primenantys S.Peterburgo architektūrą. O nuo Kaspijos atskirtos siauros miesto juostos - didžiausios pasaulio marios.
Detalės persiuntimas DHL užtruko savaitę, bet sėkmingai. Per tas dienas pamatėm visą kas gražiausia Gilan regione, išmkom nedaug farsi kalbos. Ašaringas atsisveikinimas su Mino, Nimo ir Sahar šeima ir autobusu atgal į Esfahan.
32 dienos ir 9150 km kelyje.
Link Yazd
Ryte pakeitėm detalę, patempėm ir sutepėm grandinę, nusiplovėm moto ir vėl į kelią. Važiuojame link dykumų. Karšta +37 šešėly. Taip karšta, kad važiuojant motociklu jei kuri kūno dalis neuždengta, tai jausmas kaip kad fenu karštu pūstų. Tikiu toliau bus dar karščiau. Matėme pirmas kupranugarių bandas. Pakeliui dar užsukome į senovinius dykumų miestelius Ardakan ir Meybod. Viskas statyta iš saulėje degtų plytų, o Meibode aplankėm vidutiniškai aptirpusią sassasinų pilį.
Yazd
Seniausias (iki šiol gyvenamas) pasaulio miestas. Čia žmonės gyvena jau 7000 metų. Nuostabios mėlynomis plytelėmis dekoruotos mečetės, bet daug įdomessnis ir savitas senamiestis. Didžiulė miesto dalis yra statyta iš saulėje džiovintų plytų. Dalis iki šiol gyvenama, dalis sugriuvusi ar sutirpusi, o dalis restauruota. Dėl ypač karšto klimato ypatinga ir architektūra. Stogus puošia 'badgyrai' - vienpusiai ar sudėtingi aštuonių krypčių kaminai skirti menkiausiam vėjui pagauti ir nukreipti į pastatą (dažniausiai į patalpą su šalto vandens baseinėliu ) taip jį vėsinant, kiti kaminėliai skirti karšto oro pašalinimui. Senoviniai kondicionieriai. Taip pat aušinamos ir senovinės vandens cisternos. Kadangi vandens nėra tai jis į miestą buvo ir dalinai iki šiol yra tiekiamas 'qanatais' - požeminiais siauručiais kanalais su giliais nusileidimais iki jų kas šimtmetrį. Senojo 'bazaro' ir dalies senamiesčio gatvių dengtos skliautais su maža anga kupolo viršuje šviesai, taip apsisaugant nuo dienos kaitros. Geriausia, kad senamiestis didžiulis, pilnas siaurų suktų gatvelių, vandens cisternų, mečečių, puikių raižytų durų. Deja, bet atrodo miręs, kai tik išsuki iš turistinio maršruto. Apie duris: ant jų pora belstukų, apvalus ir pailgas, skambančių skirtingai, taip, kad namiškiai žinotų kas svečias,- moteris ar vyras.
Zoroatrizmas buvo labiausiai paplitusi Persijoje religija iki ateinant Islamui. Tai bene pirma pasaulio religija jau 1000 m.pr.m.e garbinusi vienaasmenį, visagalį, nematomą dievą - Ahura Mazda. Šventikai buvo vadinami Magi. Spėjama,kad biblijiniai trys karaliai buvo zoroastrų magai. Yazde gyvena daugiausia Zoroatrizmą išpažystančių žmonių. Čia yra ir pagrindinė šventykla Ateshkadeh (amžinoji liepsna), kurioje dega 470 m.e.m uždegta ugnis.
Įdomiausia, kad ,manau, galima atsekti baltų šaknis. Tradicinis moteriškas galvos apdangalas identiškas aukštaitiškam?, dievui kūrenama amžina liepsna, senovinis muzikos instrumentas kanklės ir identiški žodžiai kaip: du(2) penč(5) šeš(6) ašt(8) de(10), zemin(žemė), esmam(esu) ir mama.
Beje, čia žmonės didžiuojasi, kad išsaugojo senąją persų kalbą Farsi (mes jau naudojam apie 40 žodžių).
Bam
Pajudėjom iš Yazd 6:30, ir labai teisingai, ryto gaiva baigiasi apie 10:00, o 14 valandą prasideda pekla. Padarėm didelį šuolį link Pakistano. Didelį ir nuobodų,- 550 km lygaus tiesaus greitkelio, o aplink tik dygių žolių kuokštais retai apžėlęs raudonas žvyras iki pat horizonto. Tikiu, tik kirtus Pakistano sieną imsiu ilgėtis puikių Irano kelių.
Bam miestas oazė apsuptas datulių palmių. Paskutinis moto apžiūrėjimas prieš dykumas ir pasivaikščiojimas iki Arg e Bam tvirtovės. Gaila, bet didžiausias Irano nedegtų plytų paminklas labai nukentėjo nuo 2003 metais įvykusio 6,8 balo žemės drebėjimo. Bame žuvo 45% gyventojų. Miestas atstatytas naujai ir baisiai, o pilis restauruojama lėtai ir teisingai.
Iš Bam tiesiai į Pakistan. Likus 100 km iki sienos gaunam ginkluotą palydą ir tai smarkiai sulėtins važiavimą, nes vis reikia stoti registruotis ar keisti eskortą, kurio kartais tenka laukti kelias valandas. Kita vertus palyda būtina, nes Afganistano siena už 30 km. Tądien sieną kirsti pavėluojam. O kitądien mes jau Pakistane.
Iranas - šalis su nuostabiais vaizdais, įspūdingais istoriniais objektais, mažomis kainomis, o svarbiausia neįtikėtinai nuoširdžiais, svetingais ir draugiškais žmonėmis - viskuo, ko tūlas keliautojas gali norėti.
Irano nuotraukos nuo čia.
Irane 23 dienos, islaidos 414€.
Kelyje 37 dienos ir 10500 km.
