Sienos kirtimas be nesklandumų. Tiesa, įvažiujant į Laosą blogai užpildytas importo dokumentas taip ir liko nepataisytas, tikiuosi grįžus vokiečiams tiks.
Stung Treng
Pravažiuojame gan tuščius šalies regionus. Vos vienas kitas namas ant polių. Aplink tik išdžiūvusi žemė ir sausa išdeginta žolė. Stung Trenge suprantam, kad kainos ne žemesnės nei Laose ir kad US doleriai galioja lygegrečiai Kambodžos realams. Moki kokiu nori šių valiutų mišiniu.
Nebuvome tikri, kadangi žemėlapiuose nėra naujo kelio per šalies šiaurę, bet pasiklausinėję nusprendžiam bandyt. Kelias yra, naujas, vietomis dar statomas, bet dar nėra tiltų. Taip sutaupom kelis tūkstančius kilometrų.
Preah Vihear regionas
Iš Stung Trengo persikeliam keltu per Mekongą ir pajudam link Siem Reap. Panašu, kad iki kelio nutiesimo čia išvis nieko nebuvo. Dabar prie kelio kuriasi žmonės. Kuriasi varganai. Kaikurie namai net be sienų, tik poliai, stogas ir medžiaga pakabinta tarp kolonų. Maistas verdamas lauke ant laužo, šulinių nėra, vandeniui lankyti prie namų stovi didžiuliai ąsočiai, o vandenį atveža traktoriukas. Visas turtas matosi ir jo mažai. Žmonės dar tik kuriasi, kerta medžius ir krūmus būsimai dirbamai žemei aplink namus. Kas tikrai negerai, tai kad viskas kas nukirsta (kaip jau matėme Laose) deginama vietoje dideliuose laužuose. Maistą, suprantu, verda medžio anglimi.
Koh Kher
Pirmi mūsų šventyklų griuvėsiai Kambodžoje. Trumpai 930m buvusi sostinė paliko apie 40 šventyklų kompleksą. Dauguma stipriai apirę. Pati įspūdingiausia centrinė šventykla: keturiasdešimties metrų aukščio, septynių pakopų laiptuota piramidė, labiau, matyt, tinkanti Majų civilizacijai, nei Kambodžos miškams. Važiuodami toliau randame tų laikų akmeninį tiltą puoštą nagomis (mitinės induizmo septyngalvės gyvatės). Tiltas iki šiol naudojamas, žinome, kad šalyje yra tokių daugiau.
Siem Reap
Matyt vienas turistiškiausių pietryčių Azijos miestų. Angkoro šventyklos sutraukia daugiau 2 milijonų lankytojų kasmet ir yra bene labiausiai turistų lankoma vieta pasaulyje. Pats miestukas gan mažas, bet viešbučių, nakvynės namų, restoranų, gatvės prekeivių, barų, masažo salonų gausu. Nors konkurencija didelė, žmonės puikiai išsilaiko iš turizmo ir yra laimingi, kad turistai čia, todėl jauku ir gera. Dar mėgaujamės gera kompanija. Iš draugų gavome kontaktus čia keliaujančių lietuvaičių, Rasos ir Juliaus. Susitikom, patiko, radom daugiau bendrų draugų ir pomėgių, tai jau pora savaičių kartu vakarieniaujame ir mėgaujamės lietuviška šnekta ir draugų turėjimo prabanga. Ačiū jiems už nuostabų kartu praleistą laiką.
Žiema baigiasi, taigi po truputį šyla oras. Geriau jau nešiltų, nes anądien, kai buvo +36, nesugalvok kur eiti. Čia, visose šalyse taip arti pusiaujo, beveik nėra dienos ilgumo skirtumo, taigi nesvarbu koks sezonas saulė leidžiasi 6-7 valandą. Taigi, jei nutaikai numigti vidudienį, tai vakare vėl galima gyventi. Bet vasarą, manau, tampa mirtinai karšta, nebent musonai gaivina.
I
Angkoro šventyklos
802 m Khmerų valdovas pasiskelbė karaliumi dievu ir prasidėjo Khmerų imperijos dominavimas regione trukęs iki 14 a. Kiekvienas valdovas plėtė seną ar statė naują miestą greta. Kiekvienas bandė aplenkti ankstesnius valdovus dydžiu ir simetrija, kol galiausiai buvo pastatytas Angkor Wat - didžiausias pasaulio religinis pastatas. Ilgainiui Angkoras tapo megapoliu su daugiau nei milijonu gyventojų (tuo metu Londone gyveno vos 50 tūkstančių). Visi gyvenamieji, visuomeniniai pastatai ir net rūmai buvo mediniai, todėl neišliko. Privilegiją gyventi akmeniniuose būstuose turėjo tik nemirtingi dievai. Taigi tai kas yra išlikę iki šių dienų yra tik buvusių miestų skeletas su šventykla centre, miesto sienomis, kanalais ir milžiniškais tvenkiniais, buvusiais vandens rezervuarais.
Nusipirkome trijų dienų bilietą galiojantį savaitę, taip galėsime daryti pauzes. Ramiai pamatėme viską gražiausią (virš 20 šventyklų), bet mielai turėtume dar vieną dieną lankymui. Lankėme chronologiškai, matydami augimą, architektūros raidą, meistriškumo kilimą. Bakong - pirma ant laiptuotos terasos. East Mebon su dramblių skulptūromis, kurios vis mažesnės ant aukštesnės pakopos sukuriant dar didesnio aukščio iliuziją. Banteay Samre juoda, gausiai puošta akmens drožyba. Miniatiūrinė raudono smiltainio Banteay Srei kurios visi paviršiai dengti bareljefais, o kiekvieną koplytėlę saugo skirtingos akmeninės būtybės. Garsioji Ta Prohm palikta taip kaip buvo rasta, su visais į ją giliai įsišaknijusiais ir apglėbusiais medžiais. Dar vadinama Tomb Raider šventykla. Ta Keo taip ir palikta nebaigta, čia yra tik konstrukcija ir beveik jokio dekoro. Angkor Tomo miesto vartai su dideliais akmeniniais veidais. Begalinės terasos su medžioklės ant dramblių bareljefais. Daug kartų plėstas ir perpuoštas Preah Khan ir penkių tvenkinių centre stovintis Neak Poan. Pabaigai, pasigardžiavimui ir apstulbimui paskutinė diena kompaktiškai sugrūstame, labirintą primenančiame Bayone nuo kurio bokštų į visas keturias puses žvelgia nesuskaičiuojami akmeniniai Loketešvaros veidai. Ir į milžinišką didingąjį Angkor Wat. Vien jame virš 600 m bareljefų istorijos ir mitų.
Nuostabu, gražu, nepakartojama. Khmerų Angkoro kompleksui, iš to ką esame matę, prilygsta nebent Inkų Machu Pichu (Peru). Sunku papasakoti įspūdį, todėl nepagailėjome įkelti daugiau nuotraukų.
Siam Reape dar nueiname į minų muziejų. Išminavimas vyksta, bet dar pora milijonų nepaženklintų minų guli Kambodžos žemėje nuo 1995 pasibaigusio karo. Dažnai matome žmonių nutrauktomis galūnėmis. Liūdna ir baisu, o klaikiausia, kad tai vis dar vyksta pasaulyje. Tiesa minas šiomis dienomis naudoja tik Sirija ir Myanmaras (Birma). Bet kiek šalių vis dar užminuota, kiek nė kuo dėtų žmonių kenčia...
Pirminį planą važiuoti iki Phnom Penh, o tada pakrante į Tailandą keičiam kitu, mat nuo čia iki sienos tik 150km. A lieka Siem Reape lankyti muziejų, o D mina naktiniu autobusu iki Phnom Penh. Taigi pirmą kartą porą dienų atskirai.
Phnom Penh
Sostinė su chaotišku eismu, dviem dangoraižiais, gražiai išpuošta Mekongo pakrante, begale gatvės maisto prekeivių, gan įkyrių tuktukų vairuotojų, didžiulių vienuolynų ir turgų. Karaliaus rezidencija panaši į esančią Bankoke, tik ši ne tokia sena, bet yra perliukų kaip vienos koplytėlės sidabrinės grindys. Keikviena plytelė po kilogramą. Ar 90 kg auksinis brangakmeniais inkrustuotas buda. Nacionaliniame muziejuje surinktos visos iš Angkoro atvežtos skulptūros ir archeologinės iškasenos. Man įspūdingiausia buvo 6a penkiametrinė tobulo atlikimo aštuoniarankio Višnu statula.
Toul Sleng muziejus
Po perversmo 1975 Raudonieji Khmerai bandė įvesti brutualiausią visuomenės pertvarką, paremtą Marksizmu ir radikaliu Maoizmu. Visi žmonės, nežiūrint amžiaus ar ligų, paversti 'vergais' ir priversti dirbti 12-15 valandų laukuose. Miestai buvo ištuštinti, intelektualai išžudyti, vien akinių dėvėjimas ar švelnios rankos buvo priežastimi egzekucijai. Mažiausias priekaištas - mirtis. Daug kovotojų buvo vaikai atimti iš tėvų. Galiausiai žudymo mašina pasisuko ir prieš režimo šalininkus. Per penkis metus iki '79 nuo genocido ar bado mirė apie 1,7 milijono žmonių. Toul Sleng muziejus - buvusi mokykla, kuri Raudonųjų Khmerų valdymo metu buvo paversta kankinimų kalėjimu. 1975-78 čia buvo laikyta ir žudymo laukuose nužudyta 17000 žmonių. Kaulai dar dabar lenda iš žemės.
Skaudu. Labai skaudu. Baisi žmogaus prigimtis. Mituose dievų karai, muziejuje akmens amžiaus ginklai, bareljefuose senovės civilizacijų kariai, vadovėliuose pasauliniai kariniai konfliktai, Kambodžoje dar matosi karo pasibaigusio tik '89 pasekmės. Gyvenome saldžios taikos iliuzijoje. Verkiame žiūrėdami žinias iš Ukrainos.
Labai sunku pasakyt kokį įspūdį paliko Kambodža, toks jausmas, kad šalies nepamatėm, nepažinom. Iš dalies tiesa, nes daugiausia laiko praleidom turistiškiausioj vietoj. Kita vertus važiavome per kaimus, matėme kaip sunkiai gyvena žmonės, matėme daug nukentėjusiųjų ir vis dar kenčiančių nuo karo, matėme vaikų dirbančių įvairius darbus, matėme ir prabangių automobilių bei namų, matyt kas prieina prie lovio gyvena gerai. Bet kas nudžiugino, kad žmonės pozityvūs, linksmi, darbštūs. Tai teikia vilties, kad gyvenimas pagerės, pasimirš sudėtinga praeitis, o rytojus bus šviesus. Norim tuo tikėti. Taigi šalis yra permainų stadijoje, todėl ir sunku pasakyt kokia ji. Bet tikrai sakome, kad mums čia patiko ir ne tik dėl Angkoro, dėl gero jausmo būnant čia.
309 dienos kelyje (30280 km).
Kambodžos nuotraukos čia.
Pravažiuojame gan tuščius šalies regionus. Vos vienas kitas namas ant polių. Aplink tik išdžiūvusi žemė ir sausa išdeginta žolė. Stung Trenge suprantam, kad kainos ne žemesnės nei Laose ir kad US doleriai galioja lygegrečiai Kambodžos realams. Moki kokiu nori šių valiutų mišiniu.
Nebuvome tikri, kadangi žemėlapiuose nėra naujo kelio per šalies šiaurę, bet pasiklausinėję nusprendžiam bandyt. Kelias yra, naujas, vietomis dar statomas, bet dar nėra tiltų. Taip sutaupom kelis tūkstančius kilometrų.
Iš Stung Trengo persikeliam keltu per Mekongą ir pajudam link Siem Reap. Panašu, kad iki kelio nutiesimo čia išvis nieko nebuvo. Dabar prie kelio kuriasi žmonės. Kuriasi varganai. Kaikurie namai net be sienų, tik poliai, stogas ir medžiaga pakabinta tarp kolonų. Maistas verdamas lauke ant laužo, šulinių nėra, vandeniui lankyti prie namų stovi didžiuliai ąsočiai, o vandenį atveža traktoriukas. Visas turtas matosi ir jo mažai. Žmonės dar tik kuriasi, kerta medžius ir krūmus būsimai dirbamai žemei aplink namus. Kas tikrai negerai, tai kad viskas kas nukirsta (kaip jau matėme Laose) deginama vietoje dideliuose laužuose. Maistą, suprantu, verda medžio anglimi.
Pirmi mūsų šventyklų griuvėsiai Kambodžoje. Trumpai 930m buvusi sostinė paliko apie 40 šventyklų kompleksą. Dauguma stipriai apirę. Pati įspūdingiausia centrinė šventykla: keturiasdešimties metrų aukščio, septynių pakopų laiptuota piramidė, labiau, matyt, tinkanti Majų civilizacijai, nei Kambodžos miškams. Važiuodami toliau randame tų laikų akmeninį tiltą puoštą nagomis (mitinės induizmo septyngalvės gyvatės). Tiltas iki šiol naudojamas, žinome, kad šalyje yra tokių daugiau.
Matyt vienas turistiškiausių pietryčių Azijos miestų. Angkoro šventyklos sutraukia daugiau 2 milijonų lankytojų kasmet ir yra bene labiausiai turistų lankoma vieta pasaulyje. Pats miestukas gan mažas, bet viešbučių, nakvynės namų, restoranų, gatvės prekeivių, barų, masažo salonų gausu. Nors konkurencija didelė, žmonės puikiai išsilaiko iš turizmo ir yra laimingi, kad turistai čia, todėl jauku ir gera. Dar mėgaujamės gera kompanija. Iš draugų gavome kontaktus čia keliaujančių lietuvaičių, Rasos ir Juliaus. Susitikom, patiko, radom daugiau bendrų draugų ir pomėgių, tai jau pora savaičių kartu vakarieniaujame ir mėgaujamės lietuviška šnekta ir draugų turėjimo prabanga. Ačiū jiems už nuostabų kartu praleistą laiką.
Žiema baigiasi, taigi po truputį šyla oras. Geriau jau nešiltų, nes anądien, kai buvo +36, nesugalvok kur eiti. Čia, visose šalyse taip arti pusiaujo, beveik nėra dienos ilgumo skirtumo, taigi nesvarbu koks sezonas saulė leidžiasi 6-7 valandą. Taigi, jei nutaikai numigti vidudienį, tai vakare vėl galima gyventi. Bet vasarą, manau, tampa mirtinai karšta, nebent musonai gaivina.
I802 m Khmerų valdovas pasiskelbė karaliumi dievu ir prasidėjo Khmerų imperijos dominavimas regione trukęs iki 14 a. Kiekvienas valdovas plėtė seną ar statė naują miestą greta. Kiekvienas bandė aplenkti ankstesnius valdovus dydžiu ir simetrija, kol galiausiai buvo pastatytas Angkor Wat - didžiausias pasaulio religinis pastatas. Ilgainiui Angkoras tapo megapoliu su daugiau nei milijonu gyventojų (tuo metu Londone gyveno vos 50 tūkstančių). Visi gyvenamieji, visuomeniniai pastatai ir net rūmai buvo mediniai, todėl neišliko. Privilegiją gyventi akmeniniuose būstuose turėjo tik nemirtingi dievai. Taigi tai kas yra išlikę iki šių dienų yra tik buvusių miestų skeletas su šventykla centre, miesto sienomis, kanalais ir milžiniškais tvenkiniais, buvusiais vandens rezervuarais.
Siam Reape dar nueiname į minų muziejų. Išminavimas vyksta, bet dar pora milijonų nepaženklintų minų guli Kambodžos žemėje nuo 1995 pasibaigusio karo. Dažnai matome žmonių nutrauktomis galūnėmis. Liūdna ir baisu, o klaikiausia, kad tai vis dar vyksta pasaulyje. Tiesa minas šiomis dienomis naudoja tik Sirija ir Myanmaras (Birma). Bet kiek šalių vis dar užminuota, kiek nė kuo dėtų žmonių kenčia...
Pirminį planą važiuoti iki Phnom Penh, o tada pakrante į Tailandą keičiam kitu, mat nuo čia iki sienos tik 150km. A lieka Siem Reape lankyti muziejų, o D mina naktiniu autobusu iki Phnom Penh. Taigi pirmą kartą porą dienų atskirai.
Sostinė su chaotišku eismu, dviem dangoraižiais, gražiai išpuošta Mekongo pakrante, begale gatvės maisto prekeivių, gan įkyrių tuktukų vairuotojų, didžiulių vienuolynų ir turgų. Karaliaus rezidencija panaši į esančią Bankoke, tik ši ne tokia sena, bet yra perliukų kaip vienos koplytėlės sidabrinės grindys. Keikviena plytelė po kilogramą. Ar 90 kg auksinis brangakmeniais inkrustuotas buda. Nacionaliniame muziejuje surinktos visos iš Angkoro atvežtos skulptūros ir archeologinės iškasenos. Man įspūdingiausia buvo 6a penkiametrinė tobulo atlikimo aštuoniarankio Višnu statula.
Po perversmo 1975 Raudonieji Khmerai bandė įvesti brutualiausią visuomenės pertvarką, paremtą Marksizmu ir radikaliu Maoizmu. Visi žmonės, nežiūrint amžiaus ar ligų, paversti 'vergais' ir priversti dirbti 12-15 valandų laukuose. Miestai buvo ištuštinti, intelektualai išžudyti, vien akinių dėvėjimas ar švelnios rankos buvo priežastimi egzekucijai. Mažiausias priekaištas - mirtis. Daug kovotojų buvo vaikai atimti iš tėvų. Galiausiai žudymo mašina pasisuko ir prieš režimo šalininkus. Per penkis metus iki '79 nuo genocido ar bado mirė apie 1,7 milijono žmonių. Toul Sleng muziejus - buvusi mokykla, kuri Raudonųjų Khmerų valdymo metu buvo paversta kankinimų kalėjimu. 1975-78 čia buvo laikyta ir žudymo laukuose nužudyta 17000 žmonių. Kaulai dar dabar lenda iš žemės.
Skaudu. Labai skaudu. Baisi žmogaus prigimtis. Mituose dievų karai, muziejuje akmens amžiaus ginklai, bareljefuose senovės civilizacijų kariai, vadovėliuose pasauliniai kariniai konfliktai, Kambodžoje dar matosi karo pasibaigusio tik '89 pasekmės. Gyvenome saldžios taikos iliuzijoje. Verkiame žiūrėdami žinias iš Ukrainos.
309 dienos kelyje (30280 km).
Kambodžos nuotraukos čia.
