Sveikuciai, sikart pradesim nuo blogu naujienu. Nuotrauku is sios Bolivijos dalies neturim, nes musu fotika su visa kortele pavoge. Daugiau nieko tik ji. Gerai tai, kad jis senas buvo ir jau nelabai veike. Liudna, kad nuotraukos visos prapuole, buvom graziu pridare. Na, bet turim vilties siek tiek susirankioti is kartu keliavusiu...
Taigi Bolivija, auksciausia miesta, auksciausia druskos dykuma, salciausia, karsciausia pasaulyje taskus ir dar visokiu -ausiu turinti valstybe.
Vilazon.
Pirmas miestas kirtus Argentinos siena, ispudis lyg papuolus i visiskai kita pasauly. Gatvese vaiksto moteriskes su tautiniais drabuziais (spalvociausi pusti sijonai, skrybelaites, ilgos kojnes, austos skraistes ir dvi neitiketino storio kasos su kutosais gale), nameliai drebti is tos pacios zemes ant kurios stovi, viskas dulkina, gatveje verda gyvenimas. Pagrindine miesto dalis turgus, kuriame gali isigyti visko ko tik nori (jokiu prekybos centru nera, tik mazos despensos). Gatveje prekiaujama pagamintu maistu, elektros prietaisais, vaisiais, darzovem, naminiais pyragais, ledais, gerimais ir visuo kitu geriu. Maistas tikrai skanus ir pasirinkimas ivairus, o svarbiausia, kad viskas labai labai pigu. Ragavome lamos mesos, skonis nuostabus.
Idomu tai, kad naminio pyrago gabala gali nusipirkti uz 1 Bs (apie 40 ct), tuo tarpu Snickersas kainuoja 8 Bs... Ir viskas taip, tai kas vietinio ir namie gaminto pigu, kas importinio keliariopai brangiau. Taigi maitinames bananais, mandariniais, naminem darzovem ir varskytem. Taip pat priragaujam ivairiausiu naminiu saldumynu. O kai uzsinorim mesytes uz 3 arba 5 Bs gali gauti lekste karstos sriubos su puikiausia mesyte (dazniausia lamos, karves arba vistos). Nakvynes irgi pigios uz 15 Lt galima rasti puiku dvivieti kambariuka (tiesa karstas vanduo ne visada yra karstas bet...)
Tupiza.
Pirmas susipazinimas su Bolivijos keliais, nuo Vilazono iki Tupizos atriedejom neasfaltuotu, bet tikrai neblogu keliu. Baisiausia dulkiu debesys, bet susipakavus ir apsimuturiavus iki ausu imanoma judet :) O kur tik akys uzmato kalnai, kalnai, kalnai.. Spalvos sokiruoja, jausmas lyg ziuretum i deltoniko dailininko paveiksla.. Kalnai violetiniai, raudoni, zali, rudi, geltoni. Dangus tokio zydrumo, kad net skauda ziurint, o zeme ir augalija nuo salotines, sodriai zalios iki geltonos ir oranzines. Visiskai atima zada. Visas kelias eina tokiom vietom, kad net vairuot nera kada :)
Kaimukai visiskai skurdus, namukai mazyciai, drebti is zemes, molio, siaudiniais stogeliais.. Visur ganosi avys, ozkos, lamos ir asiuliukai. Kur ne kur bobutes gano kiaules :) Zeme cia skurdi, ne kazi kas auga, bet zmones kruta. Tupiza nedidelis miestelis, kurio sirdis velgi turgus. Cia paragavome alaus skonio ledu, labai neblogai :))
Patys bolivieciai labai idomus zmones, viskai kitokie nei kitose salyse. Pirmiausia cia gyvena daugiausia indenu - labai maziukai, tamsios odos, o moteriskiu plaukai tai nenusakomo storumo, juodumo ir blizgumo.. pavydu net :) Kas labiausiai stebina - tai ju bendravimas, kai turguj bandai nusipikrt kazka tai pirmiausia reikia ideti pastangu, kad atkreipti prekiautojo demesi, o tada bandyt isklaust kainu ir kiekiu. Kartais toks jausmas, kad tu jiems visai neidomus, gal kiek idomesni tavo pinigai.. Turbut pagrindine to priezastis, kad zmones tikrai skurdziai gyvena, o turistu cia apstu, tai ir stengiasi ispest is ju bent kiek naudos. Bet mes su savo ispanu kalbos ziniom ir visom imanomom mandagumo frazem, bandom belstis i ju sirdis ir uzmegzt bent koki kontakta, dziugu, kad kol kas visai neblogai pavyksta ir esant reikalui randam pagalba.
Uyuni.
Taigi praleide Tupizoj kelias dienas, atsile, pailseje, prasisklabe (nes jau buvom pradeje virsti i bashmukus - smirdukus:) patraukeme link Uyunio. Deja deja viskas ne taip paprasta kaip atrode is pradziu. Musu kosminis laivas atsisake vaziuoti neasfaltuotais, kalnuotais keliais, kuriuose be kita ko ir oro trukumas. Privaziavome kalna i kuri nesugebejome isikeperioti net stumte, isbandeme dar kita kelia, bet galiausiai supratome, kad nieko nebus. Teko kitu variantu ieskot ir galvot. Taip musu motociklas buvo ikeltas i traukini, paguldytas ant ciuziniu krovininiam vagone, o mes puikiausiame keleiviniame vagone atidardejome i Uyuni. Pats ikelimo procesas ir derybos buvo labai idomi patirtis :) O kadangi traukinys naktinis, tai prisiziurejom vaizdu ir prisigaudem ispudziu. Jausmas lyg butum povandeniniame laive. Nenusakoma.
Pats Uyuni viskai nedidelis kaimelis, bet kadangi turi auksciausia pasaulyje druskos dykuma salia, tai yra negyvai suturistintas, gatves pilnuteles zmogeliu su kuprinem, galgatuojanciu visom pasaulio kalbom. Mes susiradome jauku viesbutuka, kuriame teko viena nakti pabuti savininkais, nes visi seimininkai kazkur iskeliavo, tai mes labai smagiai apgyvendiome turistus.
Uyunyje veikia 64 turu i dykuma organizavimo kompanijos, kurios visos veza tuo paciu marsrutu tik skiriasi kaina ir servisas. Pirmine mintis buvo patraukti i dykuma su motociklu patiems, bet suzinojome, kad tai neimanoma, nes nera zemelapiu, o pasiklysti lengviau nei lengva, todel vieniems nelabai leidziama (nebent turi GPS). Taigi pasiraitojome rankoves ir susiderejome labai nebloga kaina (kaip suzinojome veliau tai pigiausias imanomas variantas, nes visi mokejo daugiau), uz kuria gavome triju dienu kelione dzipu su maitinimu, nakvynem ir kruva vaizdu.
Turas Salar de Uyuni (cia galite ir nuotrauku rast).
Taigi nusipirke vandens, duonos (atsarga gedos nedaro), apsimuturiave visais turimais drabuziais (kadangi Uyunis baisiai baisiai saltas ir vejuotas) susipakavome i dzipa. Pataikeme su labai linksma kompanija - pora is Honkongo (su kuriais susidraugavome, apsikeiteme nebloga informacija, kontaktais ir tikimes gal kazkiek foto is turo is ju gausim), muzikantas is Naujosios Zelandijos ir tusu meistras is Anglijos. Labai neblogai pasiseke su visais susibiciuliaut ir linksmai praleisti tris dienas dzipe :)
Pats turas prasideda tuo, kad nuveza i rudijanciu traukiniu kapines, kaip suzinojome, jie laikomi ten tik del to, kad parodyti turistams, nors neva tai Bolivijos istorijos dalis, nes ten yra pirmieji garveziai. Rudijancio metalo lauzo kruva ir tiek :) Sekanti stotele druskos dykuma - 12 m storio druskos sluoksnis ant vandes, 12 tukst m2 dydzio. Tikrai ispudinga, kur pazvelgsi visur balta balta, kaip ziema Lietuvoj, tik kad sniegas surus :) Zmones rankom kasa druska, pila i kauburelius, pradziovina, krauna i sunkvezimius, veza i salia esanti kaima, kuriame druska isvaloma ir eksportuojama i kaimynines salis. Toliau druskos viesbutis-restoranas-muziejus-dirbiniu is druskos parduotuvele, kuriame viskas, zinoma, is druskos, kedes, stalai, lentynos, lovos, sienos, grindys, lamu ir kazkokiu baiboku skulpturos. Jame suvalgeme socius pietus ir paragavome indenu maisto - quinoja - vietiniuose kaimuose auginamu kruopu, labai skanu ir maistinga. Dykumoje isviso yra 36 salos, mes aplankeme viena, kurioje auga tukstanmeciu senumo milziniski kaktusai, o uzsiropsus i virsu atsiveria neitiketini vaizdai.
Taip pat turo metu aplankeme kita dykuma, 5 ezerus (skirtingu spalvu - zalia, balta, raudona, melyna). Tiesa buvo pazadeta, kad pamatysime flamingu burius, deja tai tik turo operatoriu pazadai. Pamateme 5 gyvus falimingus ir 2.5 susalusiu. :) Dideli ispudi paliko Salvadoro Dali dykuma - tikrai vaizdas kaip Dali paveiksle, visiskas surealizmas. Beje, dykuma pavadinta taip, butent del to, kad Dali vienam savo paveikslu ja nutape. Dar aplankeme kelis kaimelius ir prisiziurejome iki soties kalnu, vulkanu, vulkanines kilmes uolienu, ledynu sunestu akmenynu. Nakvojome druskos viesbuciuose be elektros, su zvakiu sviesa.. Ir jaukiai privakarojome su savo kompanija. Tiesa aukstis, oro trukumas, saltis ir vejas truputi nuvargino, bet ispudis neisdildomas. Baisiai gaila, kad nuotrauku neber, na bet gal kazkiek pavyks susirognanizuoti.
Sucre.
Bolivijos teisine sostine (de facto La Paz). Grazus, baltas, apsuptas kalnu, su graziomis plazomis ir parkais, civilizuotas miestas. Samgiausia, kad vel silta, vel gryzo vasara ir saule. Sito buvome labai pasiilge. Kaip ir visur miesto sirdis centrinis turgus, supermarketu ir cia neuztikome. Bet jau zinome, kaip reikia bendrauti su pardavejais ir kokiu principu vyksta prekyba. Taigi grozimes miestu, valgome vaisius ir naminius ledus, ir sildomes saulyteje.
Taigi Bolivija, auksciausia miesta, auksciausia druskos dykuma, salciausia, karsciausia pasaulyje taskus ir dar visokiu -ausiu turinti valstybe.
Vilazon.
Pirmas miestas kirtus Argentinos siena, ispudis lyg papuolus i visiskai kita pasauly. Gatvese vaiksto moteriskes su tautiniais drabuziais (spalvociausi pusti sijonai, skrybelaites, ilgos kojnes, austos skraistes ir dvi neitiketino storio kasos su kutosais gale), nameliai drebti is tos pacios zemes ant kurios stovi, viskas dulkina, gatveje verda gyvenimas. Pagrindine miesto dalis turgus, kuriame gali isigyti visko ko tik nori (jokiu prekybos centru nera, tik mazos despensos). Gatveje prekiaujama pagamintu maistu, elektros prietaisais, vaisiais, darzovem, naminiais pyragais, ledais, gerimais ir visuo kitu geriu. Maistas tikrai skanus ir pasirinkimas ivairus, o svarbiausia, kad viskas labai labai pigu. Ragavome lamos mesos, skonis nuostabus.
Idomu tai, kad naminio pyrago gabala gali nusipirkti uz 1 Bs (apie 40 ct), tuo tarpu Snickersas kainuoja 8 Bs... Ir viskas taip, tai kas vietinio ir namie gaminto pigu, kas importinio keliariopai brangiau. Taigi maitinames bananais, mandariniais, naminem darzovem ir varskytem. Taip pat priragaujam ivairiausiu naminiu saldumynu. O kai uzsinorim mesytes uz 3 arba 5 Bs gali gauti lekste karstos sriubos su puikiausia mesyte (dazniausia lamos, karves arba vistos). Nakvynes irgi pigios uz 15 Lt galima rasti puiku dvivieti kambariuka (tiesa karstas vanduo ne visada yra karstas bet...)
Tupiza.
Pirmas susipazinimas su Bolivijos keliais, nuo Vilazono iki Tupizos atriedejom neasfaltuotu, bet tikrai neblogu keliu. Baisiausia dulkiu debesys, bet susipakavus ir apsimuturiavus iki ausu imanoma judet :) O kur tik akys uzmato kalnai, kalnai, kalnai.. Spalvos sokiruoja, jausmas lyg ziuretum i deltoniko dailininko paveiksla.. Kalnai violetiniai, raudoni, zali, rudi, geltoni. Dangus tokio zydrumo, kad net skauda ziurint, o zeme ir augalija nuo salotines, sodriai zalios iki geltonos ir oranzines. Visiskai atima zada. Visas kelias eina tokiom vietom, kad net vairuot nera kada :)
Kaimukai visiskai skurdus, namukai mazyciai, drebti is zemes, molio, siaudiniais stogeliais.. Visur ganosi avys, ozkos, lamos ir asiuliukai. Kur ne kur bobutes gano kiaules :) Zeme cia skurdi, ne kazi kas auga, bet zmones kruta. Tupiza nedidelis miestelis, kurio sirdis velgi turgus. Cia paragavome alaus skonio ledu, labai neblogai :))
Patys bolivieciai labai idomus zmones, viskai kitokie nei kitose salyse. Pirmiausia cia gyvena daugiausia indenu - labai maziukai, tamsios odos, o moteriskiu plaukai tai nenusakomo storumo, juodumo ir blizgumo.. pavydu net :) Kas labiausiai stebina - tai ju bendravimas, kai turguj bandai nusipikrt kazka tai pirmiausia reikia ideti pastangu, kad atkreipti prekiautojo demesi, o tada bandyt isklaust kainu ir kiekiu. Kartais toks jausmas, kad tu jiems visai neidomus, gal kiek idomesni tavo pinigai.. Turbut pagrindine to priezastis, kad zmones tikrai skurdziai gyvena, o turistu cia apstu, tai ir stengiasi ispest is ju bent kiek naudos. Bet mes su savo ispanu kalbos ziniom ir visom imanomom mandagumo frazem, bandom belstis i ju sirdis ir uzmegzt bent koki kontakta, dziugu, kad kol kas visai neblogai pavyksta ir esant reikalui randam pagalba.
Uyuni.
Taigi praleide Tupizoj kelias dienas, atsile, pailseje, prasisklabe (nes jau buvom pradeje virsti i bashmukus - smirdukus:) patraukeme link Uyunio. Deja deja viskas ne taip paprasta kaip atrode is pradziu. Musu kosminis laivas atsisake vaziuoti neasfaltuotais, kalnuotais keliais, kuriuose be kita ko ir oro trukumas. Privaziavome kalna i kuri nesugebejome isikeperioti net stumte, isbandeme dar kita kelia, bet galiausiai supratome, kad nieko nebus. Teko kitu variantu ieskot ir galvot. Taip musu motociklas buvo ikeltas i traukini, paguldytas ant ciuziniu krovininiam vagone, o mes puikiausiame keleiviniame vagone atidardejome i Uyuni. Pats ikelimo procesas ir derybos buvo labai idomi patirtis :) O kadangi traukinys naktinis, tai prisiziurejom vaizdu ir prisigaudem ispudziu. Jausmas lyg butum povandeniniame laive. Nenusakoma.
Pats Uyuni viskai nedidelis kaimelis, bet kadangi turi auksciausia pasaulyje druskos dykuma salia, tai yra negyvai suturistintas, gatves pilnuteles zmogeliu su kuprinem, galgatuojanciu visom pasaulio kalbom. Mes susiradome jauku viesbutuka, kuriame teko viena nakti pabuti savininkais, nes visi seimininkai kazkur iskeliavo, tai mes labai smagiai apgyvendiome turistus.
Uyunyje veikia 64 turu i dykuma organizavimo kompanijos, kurios visos veza tuo paciu marsrutu tik skiriasi kaina ir servisas. Pirmine mintis buvo patraukti i dykuma su motociklu patiems, bet suzinojome, kad tai neimanoma, nes nera zemelapiu, o pasiklysti lengviau nei lengva, todel vieniems nelabai leidziama (nebent turi GPS). Taigi pasiraitojome rankoves ir susiderejome labai nebloga kaina (kaip suzinojome veliau tai pigiausias imanomas variantas, nes visi mokejo daugiau), uz kuria gavome triju dienu kelione dzipu su maitinimu, nakvynem ir kruva vaizdu.
Turas Salar de Uyuni (cia galite ir nuotrauku rast).
Taigi nusipirke vandens, duonos (atsarga gedos nedaro), apsimuturiave visais turimais drabuziais (kadangi Uyunis baisiai baisiai saltas ir vejuotas) susipakavome i dzipa. Pataikeme su labai linksma kompanija - pora is Honkongo (su kuriais susidraugavome, apsikeiteme nebloga informacija, kontaktais ir tikimes gal kazkiek foto is turo is ju gausim), muzikantas is Naujosios Zelandijos ir tusu meistras is Anglijos. Labai neblogai pasiseke su visais susibiciuliaut ir linksmai praleisti tris dienas dzipe :)
Pats turas prasideda tuo, kad nuveza i rudijanciu traukiniu kapines, kaip suzinojome, jie laikomi ten tik del to, kad parodyti turistams, nors neva tai Bolivijos istorijos dalis, nes ten yra pirmieji garveziai. Rudijancio metalo lauzo kruva ir tiek :) Sekanti stotele druskos dykuma - 12 m storio druskos sluoksnis ant vandes, 12 tukst m2 dydzio. Tikrai ispudinga, kur pazvelgsi visur balta balta, kaip ziema Lietuvoj, tik kad sniegas surus :) Zmones rankom kasa druska, pila i kauburelius, pradziovina, krauna i sunkvezimius, veza i salia esanti kaima, kuriame druska isvaloma ir eksportuojama i kaimynines salis. Toliau druskos viesbutis-restoranas-muziejus-dirbiniu is druskos parduotuvele, kuriame viskas, zinoma, is druskos, kedes, stalai, lentynos, lovos, sienos, grindys, lamu ir kazkokiu baiboku skulpturos. Jame suvalgeme socius pietus ir paragavome indenu maisto - quinoja - vietiniuose kaimuose auginamu kruopu, labai skanu ir maistinga. Dykumoje isviso yra 36 salos, mes aplankeme viena, kurioje auga tukstanmeciu senumo milziniski kaktusai, o uzsiropsus i virsu atsiveria neitiketini vaizdai.
Taip pat turo metu aplankeme kita dykuma, 5 ezerus (skirtingu spalvu - zalia, balta, raudona, melyna). Tiesa buvo pazadeta, kad pamatysime flamingu burius, deja tai tik turo operatoriu pazadai. Pamateme 5 gyvus falimingus ir 2.5 susalusiu. :) Dideli ispudi paliko Salvadoro Dali dykuma - tikrai vaizdas kaip Dali paveiksle, visiskas surealizmas. Beje, dykuma pavadinta taip, butent del to, kad Dali vienam savo paveikslu ja nutape. Dar aplankeme kelis kaimelius ir prisiziurejome iki soties kalnu, vulkanu, vulkanines kilmes uolienu, ledynu sunestu akmenynu. Nakvojome druskos viesbuciuose be elektros, su zvakiu sviesa.. Ir jaukiai privakarojome su savo kompanija. Tiesa aukstis, oro trukumas, saltis ir vejas truputi nuvargino, bet ispudis neisdildomas. Baisiai gaila, kad nuotrauku neber, na bet gal kazkiek pavyks susirognanizuoti.
Sucre.
Bolivijos teisine sostine (de facto La Paz). Grazus, baltas, apsuptas kalnu, su graziomis plazomis ir parkais, civilizuotas miestas. Samgiausia, kad vel silta, vel gryzo vasara ir saule. Sito buvome labai pasiilge. Kaip ir visur miesto sirdis centrinis turgus, supermarketu ir cia neuztikome. Bet jau zinome, kaip reikia bendrauti su pardavejais ir kokiu principu vyksta prekyba. Taigi grozimes miestu, valgome vaisius ir naminius ledus, ir sildomes saulyteje.
