Bangladešas

Tai ką skaitėme ir ko tikėjomės tiesa. Bangladešas vandens šalis, visur upės, ežerai, kūdros, tvenkiniai. Žalia, žalia. Augmenijos be galo daug ir įvairu. Derlinguose laukuose ryžiai, cukranendrės, bananai, kokosiukai ir kitos mums nepažįstamos kultūros. Kur ne dirbdami laukai - džiunglės, tikros daugiasluoksnės vešlios džiunglės. Miestuose daug medžių, o kaimai skendi jaukiuose miško šešėliuose.
Bangladešas - tankiausiai apgyvendinta valstybė pasaulyje, miesteliuose žmonės gyvena susigrūdę, važiuojant kaimas keičia kaimą, o visi laukai naudojami agrikultūrai. Šiukšlių pakelėse ir laukuose beveik nėra. Keliai siauri, bet labai gerai asfaltuoti, net per džiunglę tarp mažų kaimelių lygutėliai. Eismo taip pat nedaug: dviračiai, velorikšos, krovininiai triračiai dviračiai, elektro moto rikšos, nedaug moto rikšų (dauguma kurių dujinės), sukvežimiai, autobusai, o automobilių vos vienas kitas (taip pat dujiniai). Taigi vairuoti motociklą patiems panašu būtų malonu, bet dabar turime galimybę judėti kartu su pažįstamais vietiniais žmonėmis, kas daug geriau.
Kitas malonus dalykas, aplinkui vėl labai draugiški, besišypsantys ir padėti norintys žmonės. Pirmame mieste sutikome jaunuolį, kuris palydėjo iki stoties, rado autobusą, paaiškino kur reikės persėsti ir visa tai maloniai ir be tikslo pasipelnyti. Nuoširdus draugiškumas ir svetingumas (mokomės gyventi teisingai).

Khulna
Trečias didžiausias šalies miestas (2 milijonai gyventojų). Ramybė, nes eismo pagrindas visokie dviračiai ir elektro rikšos, jokio burzgimo ir nuolatinio pypimo, kuris jau varė į neviltį Indijoje. Nuvažiuojam pas Saidą, susipažįstame su jos šeima, gauname nuostabaus naminio maisto, o vakare susitinkame su jos draugais, kurie šiuo metu organizuoja teatro projektą. Kartu suplanuojame šalies lankymo planą, o ryte su Saida, dviem jos draugais ir pusbroliu, nuomuotu automoboliu į kelią.

Sundarbans
Didžiausias pasaulio mangrovių miškas, 80 km pločio pakrantės  juosta iki Bengalo įlankos išraižyta Padma, Jamuna (indiško Gango) ir kitų upių žiočių. Didžiausios žmones valgančių bengalijos tigrų polpuliacijos namai. Kadangi susiorganizuoti ilgą turą sudėtinga ir brangu, plaukiame vienai dienai pasivaikščioti pažintiniu taku. Vanduo neseniai nusekęs, dumble juodi ir raudoni krabai, medžiuose makakos. Begalė paukščių. Upelyje medžiodamas tūno pitoniukas. Pamatyti tigrą neįmanoma, net ir ilgame ture. Čia nueiname iki aptvarų su elniais (pagrindiniu tigrų grobiu) ir vietinių upių krokodilais. Plaukiant upe krantuose matome žvejų kaimus, uosto kekšyno šiaudinius namelius, upėje mažos irklinės žvejų valtelės ir dideli laivai.

Šitame regione ūkininkai po kasmetinių potvynių neleidžia vandeniui nusekti, sukasa pylimus ir kelių gylio sūraus vandens tvenkiniuose augina krevetes. Problema tik ta, kad tai labai kenkia dirvožemio derlingumui. Pakeliui dar užsukome į vietinį LEZ. Minimali darbininko alga čia 39 USD, o kvalifikuotas gauna apie 110 USD per mėnesį.

Bagerhat apžiūrim pora 15 a mečečių, kurios, deja, yra nemokšiškai restauruotos. Ir vakarop nuvažiuojam aplankyti kartu važiuojančios merginos motočiutės į kaimą. Nuostabu, jokiu kitu atveju nepamatytume žmonių gyvenimo iš taip arti. Siauri kaimo keliukai iškirsti džiunglėje, taip pat ir plotas namui ir džiunglės lėtai atsikariauja plotą atgal, taigi gyvenimas miške. Tyla, daug šešėlių, kaimynų nesimato. Kaimas labai panašus į mūsišką darbais ir paprastu gyvenimo būdu, bet labai skiriasi aplinka,gamta, augalais ir klimatu. Ant sienų spalvingi kalendoriai, indai kaip pas daugelį mūsų močiučių, ir žinoma yra tradicija pamaitinti. Apeinam ūkį, apžiūrim augalus, pakalbam su šeiminykščiaias.

Bogra
Kitą dieną septynių valandų pervažiavimas traukiniais į šiaurę. Čia gyvena Saidos draugas Rubol. Uždirba iš spaustuvės, o hobis teatras. Beje, prieš metus būdami Londone, per plauką nenuėjom į spektaklį su juo. Aplankėme ir pavakarieniavome pas jo tėvus. Po trijų mėnesių, nuo Irano, vėl valgome nuostabiai nepakartojamą naminį maistą. Manau atstatysisim svorį. Pasivaikščiojom mieste, nuėjom į jų mėgėjišką teatrą, kuriame vyko repeticija. O grįždami namo dar užsukom į spaustuvę.

Mahasthangarh
Seniausio miesto Bangladeše likučiai datuojami nuo 3 a.pr.m.e. Čia buvo senosios civilizacijos, hindų valdovai ir keli budistų ir musulmonų užkariavimai, o 15 a užėjus mungalams ši vieta buvo apleista. Dabar yra likę tik dideliame plote išsibarstę buvusių pastatų pamatai ir mažas įdomus muziejus. Aplink žaliuoja dirbami laukai. Jau subrendę geltonuoja ryžių varpos, didelėmis kekėmis kabo bananai. Kaimiečiai neskubėdami dirba laukuose ar prie upės.

Bogroje aplankome privatų technologijų institutą. 2200 studentų, 60 dėstytojų, 11 disciplinų, dvi pamainos. Pastatas naujutėlaitis su puikiomis kompiuterių klasėmis, biblioteka. Auditorijose ne daugiau 36 kėdžių. Mokslų kaina 850 lt per metus. Trukmė keturi metai. Įdomu, kad kassemestriniai egzaminai vyksta nacionaliniu mąstu ir vertinami egzaminų komisijos, taigi privačių ir valstybinių institutų studentai gauna lygiavertį įvertinimą.

Paharpur
8 a statytas, didžiausias budistų vienuolynas ne Himalajuose. Dabar likę tik griuvėsiai ar pamatai, bet vis dar galima įsivaizduoti kaip čia vyko gyvenimas. 11 ha plotą kvadratu juosia siena. Sienoje, 177 iose celėse, kurių išėjimai į centrinį kiemą, gyveno ir meditavo budistų vienuoliai. Ploto centre apie dvidešimties metrų, trijų pakopų stupa kryžiaus formos pamatu. Sienas puošia terakotinės plytos su dievų gyvūnų, mitinių būtybių ir žmonių bareljefais.

Važiuodami atgal į Bogrą stojame cukranendrių lauke, kurios tokios aukštos, kad auginamos surištos į pėdus, nes nulūžtų. Nulupus kietą žievę, viduje gan minkšta šerdis pilna saldžių sulčių. Taip pat pas kaimiečius pasiprašome apžiūrėti jų namus. Tradicinė žema molinė trobelė su gražiai suglostytomis sienomis, jokių aštrių kampų, langų angose bambukinės grotelės, o stogas iš šiaudų. Vietos kambariuose labai mažai, bet yra viskas ko reikia. Aplink langus tapyti augaliniai motyvai. Vidiniame kieme, tokio pat molio pečiukas maistui gaminti. Kampe šventyklėlė hindu dievams. Iš to paties kiemo įėjimas į mažą tvartuką. Čia gyvenanti šeima labai draugiška, Saidai vertėjaujant paklausinėja apie mus, atsako į klausimus. Žmonių veidai gražūs, o svetingumas begalinis.

Būdami Khulnoje susitinkam su Saidos draugais ir pažįstamais. Čia labai maloni draugystės kultūra, žmonių bendravimas visiškai betarpiškas. Susitikus jau pirmą kartą jausmas lyg bendrautum su seniai pažįstamu draugu. Visiškas atsipalaidavimas. Daugumos humoro jausmas nuostabus, jie nuolat juokiasi ir yra šiaip labai gražių šypsenų. Namuose pas visus pas ką buvom nėra uždarų durų, eik kur nori, žiūrėk ką nori. Visi tokie šilti ir beveik kiekvienas išsiskyrimas iškart ilgesingas,- keistoka. Tiesa, žmonės su kuriais bendraujam neeiliniai. Buvusi anglų literatūros dėstytoja (neįtikėtinai panašių bruožų ir elgesio, kaip orakulė iš Matricos), kuri per politnius - religinius perversmus prarado daug turto, bet jos šypsena tiesiog kerinti. Jauna teisininkė nuostabiu balsu, grojanti harmonija ir dainuojanti tradicines bangladešietiškas dainas, atidariusi nemokamą darželį mokyklėlę vaikams. Preimiestyje mažame namelyje gyvenanti šokėja, studijuojanti tradicinį klasikinį indišką šokį, kiekvienas judesys ir poza su reikšme, lyg sekant istoriją, sužavėta anksteniosios idėjos ir atidariusi mokyklėlę dalit (žemiausios kastos) vaikams. Senoviškų šio regiono muzikos instrumentų meistras, puikiai grojantis jais visais. Literatūros istorikas - rašytojas nuolat juokaujantis ir krečiantis pokštus, gražia bengali kalba skaitantis savo eiles. Pirma moteris advokatė Khulnoje su vyru aktoriumi užauginę du sūnus, o dabar įsivaikinę auginantys dvi mergaites. Ir pati Saida kurianti alternatyvius filmus, o dabar svajojanti ir sukoncentravusi jėgas atidaryti kinomatografijos institutą profesijos mokymui ir žmonių kultūriniam švietimui. O kur dar visi jų didelių šeimų nariai ir draugai.

Dar spėjam nuvažiuoti į poeto Tagore gimtinę. Taigi tik savaitė Bangladeše, o jausmas, kad mažiausiai dvi. Pamatėme viską ką norėjome ir dar daugiau. Sutikom begalę nuostabių žmonių ir dar mažiausiai tuzinas yra pakvietę arbatos, bet mums reikia grįžti pasiimti motociklo į Indiją. Taigi per naktį praplepam su Saida ir į traukinį.

147 dienos (18580 km) kelyje