Keliamės 6 ryto, ramiai susipakuojam daiktus, pasitikrinam moto ir pajudame link Nepalo. Panitaki - Kakarbhita sienos postas mažas ir turistiškai nepopuliarus, bet balsu duomenis tikrinantis dėdė sena apdriskusia uniforma be klausimų deda štampuką, tas pats Nepalo pusėje, jokių klausimų, jokių tikrinimų, užpildai formą ir iškart gauni vizą. Pasienyje prisėdame papusryčiauti ir mūsų skrandukus nudžiugina momukai (plikyti koldūnai), o akis šypsenos. Visi šypsosi, kaip gera matyti laimingus veidus. Angliškai kalba mažai kas, bet kadangi jų kalba panaši į hindi ir bangla (kurių žodžių jau esam pramokę), jie labai džiaugiasi ir juokiasi kai mes bandome kalbėti nepalietiškai. Toliau važiuojame lygumomis, kur pakelėse auga arbatkrūmių labirintai. Lynoja. Kelias čia platus ir lygus, eismo nedaug, o maloniausia, kad niekas nebando nutrėkšti. Lenkiantys palaukia momento kai iš priešpriešai tuščia, o iš priekio važiuojantys nešoka ant mūsų. Nuostabu, yra laiko grožėtis aplinka. Seni kaimo namai čia ant aukštų medinių kolonų, matyt užlieja. Džiunglę palaipsniui keičia eukaliptų miškai. Navigacijos programoje turime gan prastą Nepalo žemėlapį, tai tenka kelio klausti žmonių ir jie ne pasiunčia nežinion, o palydi iki posūkio. Pasukus į kalnus kelias susiaurėja, bet lieka lygus. Yra vietų, kur po musonų išsilieję upės nuplovė kelią, tai gauname ir bekelės vairavimo aplinkeliuose. Kadangi eismo nėra - malonu. Įsilyja stipriai, o pakilus aukštyn pasidaro šalta. Po kelių mėnesių tarpo tenka išsitraukti šiltus ir neperšlampančius drabužius. Mėgstame kalnus ir stačiuose, bet puikiuose keliuose, mėgaujamės maksimaliai. Likus vos 30 km iki tikslo motociklas ima skleisti labai negerą kalimo garsą. Stojam, apžiūrim, patempiam grandinę, pavažiuojam gabaliuką, vėl kala. Stojam, pasitikrinam viską, prasukam pakėlę ratą. Nesam tikri, bet panašu, kad grandinė bus atitarnavusi savo laiką, gerai sutepam ir garsas laimei dingsta. Tikimės iki Kathmandu datempsim, ten žinom meistrą. Į Hile miestelį atvykstame apie 5 vakaro, jau temstant. Laimei greit randame nakvynę nuostabiame viešbutėlyje. Kiemas bendras su budistų gompa (šventykla), viešbutis sename mediniame name, virtuvė pusiau atvira ir matosi kaip šeima, dirbanti čia, ant senovinio molinio pečiaus ruošia maistą, labai skanų maistą. Darbas vyksta smagiai ir juokaujant, žmonės labai gražūs ir daug šypsosi. Stebint juos taip gražu, kad net ašarą spaudžia. Kad sušilti užsisakome tongba: didelį medinį kubilėlį pilną fermentuotų millet sėklų, kurias vis užpili karštu vandeniu, o per košiantį šiaudelį siurbi brogą. Skonis ir poveikis panašus į naminio vyno, stiprumas nenuspėjamas. Skaniai pavalgę ir sušilę griūnam miegot. Pirmos dienos Nepale įspūdis puikus.
Pagrinde Hilėje gyvena Tibeto pabėgėliai. Tai kadaise buvęs tolimiausias taškas iki kurio vedė kelias. Dabar kelias tęsiasi dar 20-30 km gilyn į kalnus ir visi trekai ir ekspedicijos prasideda ten. Hile įsikūręs Mahabharat kalnų grandinės keteroje ir maloniai pasivaikščiojus pusvalandį išeini į puikią apžvalgos vietą iš kurios matosi už 50 km besidriekiantys Himalajų kalnai. Vaizdas nuostabus, deja gan debesuota, bet per plyšį debesyse puse akies pamatome virš debesų kyšančią Makalu (8475m) viršūnę. Tai penkta iš pasaulio aukščiausių, šiurpuliukai nugaroje. Ryte debesys pasitraukę, pirmi saulės spinduliai nudažo Makalu viršūnę auksu ir lėtai ima slinkti šlaitu žemyn.
Nusileidžiam žemyn iš kalnų grožėdamiesi panoramomis. Pervažiuojam 300 km į vakarus (artėjam link Lietuvos :). Visą kelią iš kairės nesibaigiančios lygumos, o dešinėje Mahabharata grandinė. Vėl sukam į šiaurę, į kalnus. Keliukas čia siauras, eismo beveik nėra, kertam kampą per kalnus tiesiai link Kathmandu (autostrada +200 km). Serpantinas labai vingiuotas, o vaizdai nesuvokiamo grožio. Kylant aukštyn kinta ir gamta: džiunglės į lapuočių miškus, šie į eukaliptus, o galiausiai pušynus ir susisukusius rododendrus. Vienoje iš keterų stojame Daman miestelyje, čia vieni gražiausi kalnų vaizdai šalyje. Visur aplinkui Mahabharata viršūnės, o už vienos iš keterų - stiebiasi aukštos Himalajų snieguotos viršūnės, tarp jų ir 7246m Langtang. Ryte debesys pasitraukia ir tolumoje išdidžiai aukštai išsikišęs pasirodo snieguotas Everestas. Iki aukščiausios planetos vietos vos 200 km.
Įsikuriam turistinio rajono pakraštyje, jokių mašinų ūžimo, čiulba paukščiai. Pirmas dienas vaikštinėjam po senamiestį gėrėdamiesi senovine architektūra ir mėgaudamiesi susipažinimu su vietine kultūra. Senamiestis didžiulis, nelabai saugomas, bet nuostabus. Kas antroje sankryžoje po šventyklą, aikštėse po kelias. Yra gatvių, kur kiekviekas namas su gausia medžio drožyba - šedevras. O užsukus į vidinį namų kvartalo kiemą rasi budistų stupą, paminklėlių mišką ar net didžiulią, ypatingai detalią, auksu tviskančią švenytklą raitytais kelių pakopų stogais. Senamiesčio centre daugiaaukščiai Karališkieji rūmai su vaizdu į visą miestą ir Durbar aikštė. Kadangi čia virė pagrindinis miesto gyvenimas, aikštėje virš 40 šventyklų, stupų, kolonų, skulptūrų, bhairabų ir koplyčių. Europoje, nieko panašaus. Grįžtame čia kelis kartus. Čia ir seniausias trijų pakopų 12 a pastatas Kasthamandap - svečių namai pirkliams pakeliui į Tibetą. Nuo šito pastato ir miesto pavadinimas. Aikštėje gyvena ir Kumari Devi: gyva Durga deivės inkarnacija. Kaip vadina nepaliečiai - gyva deivė. Mergaitė išrenkama iš ypatingos auksakalių kastos bauginamais ir gąsdinančiais ritualais. Juk Durga neišsigąs 108 buivolų galvų. Mergaitė su šeima gyvena Kumari rūmuose iki jos brandos. Su pirmu krauju renkama nauja deivė. Kumari Devi viešumon pasirodo tik pustuzinį kartų per metus, o mums aklai pasiseka pamatyti jos trumpo pasirodymo lange smerkiantį žvilgsnį.
Malonus sutapimas: Sam ir Jodie, mūsų Londono draugai iš Australijos dabar čia, atvažiavę į draugo vestuves, o Nepale po poros dienų prasidės Daisan, didžiausia metų šventė. Taigi parkuojam motociklą ir pamirštam jį. Šitas dienas leidžiam su Samu, Jodie ir jų draugais su kuriais susipažįstam vestuvių paskutinės dienos vakarėlyje. Pora dienų pasivaikštom po senamiestį, dieną praleidžiam Svajonių sode, vakarais einam vakarieniauti ir klausytis gyvos muzikos, repertuaras puikus (rokas ir regie). Pora dienų lyja, tai tinginiaudami ir plepėdami viešbučio kieme žaidžiam kortom. Dėl švenčių miestas ištuštėjęs, dirba vos ketvirtis parduotuvių ir restoranų. Gatvėse vieni turistai. Per pačią Daisan centrinėje aikštėje matome paaukotą buivolą, o visoje šalyje tai paskutinė diena milijonams ožių ir nesuskaičiuojamam kiekiui paukščių. Induistai švenčia Daisan (Durga puja), o budistai medituoja ir meldžiasi už gyvulius. Porai dienų išvažiuojam į šalia kalnuose esantį prabangų viešbutį švęsti jaunojo gimtadienio. Kalva už kalvos iki horizonto. Dieną laidom aitvarus nuo stogo terasos (kaikuriuos iškeliam virš kilometro), o per naktį svaigalai, muzika, šokiai. Čia susipažįstam su miss Nepal 2007. Auksinis jaunimėlis. Dar pora dienų maloniai pailsim su Jodie, Samu ir jų draugais. Pasivaikštom po senamiestį ir prisižiūrim įdomių turistų, matyt ex, seniai buvusių, hipių.
Po švenčių susiskambinam su rekomenduotais mechanikais ir sekančias dienas leidžiam ardydami, valydami ir derindami motociklą (net variklį atidarom vožtuvėlių patikrinti). Galiausiai benzino bake randame vandens, o kuro filtre rūdžių - išvalom, surenkam, užkuriam: pasaka. Svarbiausia variklis tvarkoje, lieka pasikeisti dienas baigiančią grandinę ir subyrėjusį galinės žvaigždės guolį.
Kathmandu priemiestyje, ant aukštos kalvos įsikūrusi šventa vieta. Kalno prieigos ir statūs laiptai saugomi makakų šeimų. Kalvos viršuje milžiniška budistinė stupa su budos akimis, o aplinkui tibetiečių vienuolynas, induistų mandirai, daugiapakopės pagodos. Iki stupos viršaus įtemptos vėjyje plasdančios maldų vėlevėlės. Nuo čia, kaip ant delno, visas miestas paskendęs migloje ir dulkėse.
Vėliau paaiškėja, kad reikamo skersmens guolį rasti sunku, meistrai ieško net Indijoje. O mes pastrigę Kathmandu išsiaiškinam, kad pirkimas internetu neveikia. Truputėlį ima neviltis, kaip kartais sudėtinga atlikti paprasčiausius dalykus. Bet padedant Eglei (dideliausias ačiū), galiausiai užsisakom, laukiam.
Kad laukti neprailgtų važiuojam į kalnus. Kelionė autobusu iki treko pradžios tik 150 km, bet trunka 10 valandų. Kelias vingiuoja šlaitais ir galiausiai kelią pastoja žemės nuošliaužoje sulūžęs sunkvežimis. Kadangi pervažiuoti niekaip, nusprendžiam treką pradėti nuo ten (pridėdami dieną ir 14km). Kitą dieną, kadangi ateidinėjame alternatyviu keliu, sutinkame vos du žmones, prasideda laukinės vietos. Čia dar žemai, gamta kaip mūsų. Vėliau pasiekiame Lang Tang slėnį ir įsiliejam į bendrą trekerių taką. Jokių kelių, elektros, jokių automobilių, jokio triukšmo. Takas vingiuoja palei kalnų upę. Kas valanda - dvi ėjimo, prie tako vietinių žmonių namai, kur galima nakvoti ar gauti maisto. Beje meniu visur vienodas, o kainos kyla tolstant nuo civilizacijos (tolimiausiame kaime kart 5). Visos prekės čia atkeliauja arkliais, malūnsparniu, o dažniausiai didelėje pintinėje nešikui ant nugaros. Mums su lengvom kuprinytėm kopiant kur auksčiau atima kvapą, o vietinės mergaitės pasikrovusios didžiausias pintines tempia ir nieko. Pakeliui sutinkame pavienių keliautojų ar net didokų grupių. Kas su gidas, kas su nešikais, o mes nešamės kuprinytes ant pečių ir mėgaujamės laisve be gido. Vanduo iš krioklių, kurių čia begalybės, o pagrindinis maistas Dhal Bat (kaip sako vietiniai: Dhal Bat power - 24 hour). Trūkumas tik tas, kad trekinimas toks populiarus, kad didieji kaimai šiame treke užaugę iki 20 svečių namų, visi su savo maistu. O nešikų srautas, kaip skruzdėlių, nenustojamai aukštyn, žemyn. Nakvynėms stengiamės stoti pavieniuose svečių namuose, kad išvengti šurmulio, gauti geresnę kainą ir jaukiau prisižiūrėti vietinių žmonių gyvenimo. Per keturias dienas nueiname iki Kenjing Gompa (3800m) - tolimiausio kaimo, nuo kurio visas kalnų grožis 2-8 valandų atstumu. Pirmą dieną užlipame iki nuo gretimo kalno viršūnės slenkančio ledyno. Priartėjame prie Tibeto sienos per puskilometrį, tik kelią pastoja trys 7000 m viršūnės. Mums sekasi, pamatom, kaip su griausmu priešingame slėnio krašte nuslenka sniego lavina. Didinga. O vos po poros minučių ima garsiausiai poškėti skilinėdamas ledynas prie kurio esam priėję per 200 m (iš šono). Pasipila ledo rieduliai. Baisu ir gražu. Antrą dieną jaučiame aukščio simptomus (plėšo galvą, pykina), tai metam didelius planus ir mėgaujamės kalnų vaizdais besišildydami saulėje. Vakare nueinam iki greta esančių penkių, krištolinio švarumo ir ledinio vandens ežeriukų maitinamų kalnų upelių. Ramybė. Trečią dieną jaučiamės puikiai, su pirma aušros šviesa šokam į batus ir kopiam kalną. Keturios valandos stataus lipimo, paskutinė per sniegą ir ledą ir mes viršūnėje. Tsergo Ri (4983 m) įveiktas. Dangus skaidrus, šiaurėje už kalnų grandinės Tibetas, o visur aplinkui: viena iš už kitos besislepiančios, snieguotos Himalajų viršūnės. Grožis nenusakomas. Agnyte be žado - pirmas kalnas.
Savaitę bastydamiesi kalnuose nueiname virš 100 km. Kalnų žmonės nuostabiai gražūs. Stipriai atsikišę skruostikauliai, vėjo nugairinta tamsi oda ir rausvi skruostai. Vaikai išvis kaip lėlės. Daug vis dar dėvi tradicinius rūbus. Moterys iki senyvo amžiaus pinasi ilgas juodas kasas. Ir iš kiekvieno praeinančio šypsena ir Namaste.
Nusileidę iš kalnų sužinom, kad poryt planuojamas dešimties dienų visuotinis streikas visoje šalyje (rinkimai po poros savaičių). Pasiseka ir gauname autobuso bilietus rytojui - reiškia nestrigsim kalnų kaime. (Realiai streikas visuotinis buvo tik vieną dieną, Kathmandu silpnokai, o visuomeninis transportas tikrai streikavo savaitę. O mums ką,- mes su savo:)
Įdomybė: Toliau keliaujam laiku. Jei Irane, pagal persišką kalendorių, buvo 1392 metai, Pakistane, Indijoje kaip pas mus 2013, tai pagal Sambat, Nepalietišką mėnulio kalendorių, dabar čia - 2070 m. Kaip tik spalį, mums bastantis kalnuose, buvo Divali (nauji metai). Kiek žinau, tai dar ne pabaiga, Tailande mūsų laukia 2556 m.
Greta esantis, kažkada konkuravęs su Kathmandu miestas. Daug ramesnis. Ryte šventyklų aikštėje stebime aukojimo ritualus. Apžiūrim kerinčio grožio ir detalumo Auksinę budistų šventyklą. Rekomenduotoje, tik nepalietiška iškaba ženklintoje valgyklėlėje pavalgom Navari maisto. Centrinėje Durbar aikštėje apeiname ypatingos architektūros akmeninę hindu ir senas budistų daugiapakopes šventyklėles ir grožėdamiesi vaizdu suryjam po galvos dydžio grefrutą (tokį pat rijom ir Kathmandu Durbar aikštėje).
Šiame miestelyje stovi didžiausia budistų stupa Nepale. Nuo stupos auksinio bokšto į keturias puses žvelgia Budos akys. Aplink stupą ratus nenuilstamai suka skirtingiausių vietinių tautų atstovai ir turistai. Visas miestelis su begale vienuolynų, tiesiog persmelktas tibetietiška kultūra. Vietinėse dirbtuvėlėse gaminama viskas, kas gali būti reikalinga religinei praktikai tikinčiajam ar vienuoliui. Parduotuvėse vienuoliški drabužiai, kepurės, apeigų instrumentai, ilgos dūdos, rožančiai, varpeliai, paveikslai, maldos malūnai, statulėlės, suvenyrai ir t.t. Čia, labai jaukiame šeimos restoranėlyje, randame skaniausius ragautus daržovių + varškės tibetietiškus momo, nuostabų tenthuk ir gauname tongba (po trijų dienų specialiai grįžtame į šitą miestą pietų).
Kadangi kambaryje kartais veikia wifi, vakarais, sukišę nosis į telefoną, peržiūrinėjame geriausius anime. Dabar įpusėję "Cowboy Bebop". (Kas nematę - rekomenduoju, kas matę irgi)
Savaitėlę organizuojamės išvykimą. Pasidarėme Tailando vizas. Nusipirkom lėktuvo bilietus. Per pora dienų susiorganizavom transportą motociklui. Agnei į nosį auskarą. Perpakuojam senus drabužius, šį tą įsigijam ir pašte visa tai išsiunčiam į Lietuvą. Oro uosto sandėlyje apardėme motociklą ir supakavom į medinę dėžę. Suditvarkėm muitinės dokumentus. Ūūū kiek darbų.
Kathmandu bare rūkydami kaljaną, ir čiaumodami puikius mėsainius bei klausydami gyvos muzikos atšvenčiame atsitiktinai pastebėtą 200 dienų kelyje sukaktį. Mažas valio mums: )
204 dienos (20400 km) kelyje.
Gražus skaičių sutapimas, reiškia keliaujame vidutiniu 100 km per dieną greičiu, net kai tinginiaudami tądien nekeliam kojos iš lovos.
Nuotraukos vis dar ne galerijoje. Gal tvarkysim Tailande...
