Sienos kirtimas iš Tailando į Malaiziją pats paprasčiausias iš visų kirstų Azijoje. Nereikia vizos, tiesiog gauni 90 dienų nemokamą štampuką, motociklo importui irgi jokių nereikalingų klausimų.
Įvažiuojam beveik nieko nežinodami. Turime tik dalį Malaizijos kelionių gido knygos ir tą labai seną. Neriam aklai ir esame dar kartą nustebinti. Žavėjomės Tailando tvarka ir išsivystymu,- lyginant su Malaizija tai buvo niekis. Čia jau ir Lietuvai reikėtų gerokai pasistiebti. Greitkeliai puikiausi, vietomis šešių juostų, su atitvarom ir žvėrių tvoromis, kelkraščiai platūs, šalikelės nušienautos, jokių šiukšlių, o stotelės kurui ir poilsiui nuostabios. Spaudžiam 110 km/h.
Georgetown
Kadangi nusprendžiame nesikankinti ir iki Kuala Lumpuro nevažiuoti per vieną dieną, užsukame nakvynei į Penang salą, į Georgetowną. Šiaip mes nesame miestų mėgėjai, bet čia maloniai liekame ilgiau. Po ilgo keliavimo randame kultūrą, ne senovės civilizacijų ar religijų palikimą, ne muziejus ar istorinių įvykių memorialus, o gyvą, šiuolaikinę, bujojančią kultūrą - atgaiva. Kaip ir didžiojoje Malaizijos dalyje, kolonijinis palikimas yra tuo metu atvežti, o iki dabar pilnai į visuomenę įsimaišę kiniečiai ir indai. Taigi Georgetowne jų mišinys su malajais (kurių vargu ar yra 1/2 populiacijos). Kultūrų įvairovė: Indijos kvartalas kvepiantis smilkalais ir skambančia Bolivudine muzika, kiniečių komunų kvartalai su nuostabaus puošnumo šventyklomis ir ant polių stovintis didžiulis senovinio prekybinio uosto kvartalas, malajų mečetės giedančios kvietimą maldai, stiklininiai dangoraižiai fone, danų statyti kolonijiniai spalvingi pastatai, britiško palikimo rajonas su iš forto kyšančiomis patrankomis, nuostabiai jaukios šiuolaikinio ir klasikinio meno galerijos ir labai daug gatvės meno, kurio pažiba lietuvio Ernesto Zaharevičiaus grafiti instaliacijos. Skelbiame Georgetowną fotogeniškiausiu miestu (nejučia prisimenam Kartageną).
Kuala Lumpur
Mūsų kelionės 'tikslas'. Žinoma tikslas keliauti, bet Kuala Lumpuras buvo mūsų galimų planų tolimiausias taškas ir tiesą pasakius prieš pusmetį, būnant Indijoje, ką jau kalbėti dar planuojant Lietuvoje, atrodė gana nepasiekiamas. Mes čia. Reiškia jau greit namo... bet dar reikia Malaiziją apžiūrėti.
Taigi, Kuala Lumpur - tikrai ateities miestas. Įvažiuojant trijų juostų greitkeliu nustebino, kad nėra priemiesčių, miestas stovi aukštų daugiabučių siena. Eismas taip pat ypatingas, greitkelis nesibaigia, o tik skyla į daugybes atšakų, kurios mazgais pinasi į daugiaaukščius viadukus, (laimė turim GPS). Taip per keliolika minučių, nepervažiuodami nei vienos sankryžos, o tik pralysdami ar perlėkdami virš kitų kelių, per visą miestą atvažiuojame iki pat senamiesčio, kur jau įprastesnis, plokščias išplanavimas. Mieste apie 6 mijijonai žmonių, bet dauguma aukštuose daugiabučiuose, ar privačių namų rajonėliuose, o tarpuose daugybė parkų ir gamtos. Statydami miestą jie sugebėjo išsaugoti gan didelius plotus senų džiunglių. Šiaip miesto planas įdomus, beveik jokių tiesių gatvių. [žemėlapis] Požeminis metro, antžeminis traukinys ir ant aukštų polių viaduku lekiantis skytrain taip pat supaprastina susisiekimą. Vienintelis tokio išplanavimo minusas, kad yra vietų kur pėsčias nenueisi, arba eiti reikės ratais. Beje pėstiesiems taip pat dangaus tiltai, kad pereiti geležinkelius, upes, sujungti metro stotis, ar kirsti ištisus kvartalus. Po savaitės dar atrandame, kad prie automagistralių yra specialūs siauri vingiuoti greitkeliai motociklams, su atskirais ženklais ir degalinių įsukimais, kurie eina lygegrečiai. Jei automobių keliai kertasi tiltais ir viadukais, tai motociklai palenda po jais visai mažais tuneliukais. Taip, nesimalant su visu srautu, be vago pasieki betkokį KL priemiestį, tik GPS iš proto eina nesuprasdamas kokiais laukais maliesi.
Per vietinį baikerių klubą susirandam gerus mechanikus, kad pasikeisti filtrus ir tepalus, prieš skrendant namo. Jei visą kelią mūsų motociklas buvo monstriškai didelis lyginant su vietiniais, tai čia mums net nėra ką lygintis. Beveik visi motociklai dirbtuvėse BMW, nauji, dideli ir galingi. Jei jau gali įpirkti su visais importo mokesčiais, tai imi geriausią (ar brangiausią). O ir baikerių Malaizijoje daug. Keliai puikūs, oras tinkamas.
Gyvename China Town'e. Čia dauguma pigių viešbučių, už kampo nuolatinis turgus ir daug visokiausio gatvės maisto. Visiškai netoli Mažoji Indija, taigi kinietiško, indiško ar malajų maisto pasirinkimas begalinis (tik vaisiai be galo brangūs). Salotų negausi, bet mėsos kokios tik nori, kaip tik nori - mintam skaniai ir ne visai sveikai. O dar čia yra toks vaisius, Durianas, visų vietinių vaisių karalius. Arbūzo dydžio, visas spygliuotas, o viduje penkiose skiltyse minkšta gelsva masė aplink kaulą. Tai beje vienintelis vaisius kurį valgo tigrai. Tik viena bėda: kvapas. Vaisius smirda, kaip dvėseliena supakuota į ilgai dėvėtą kojinę. Čia visi dėl Durianų pamišę ir labai didžiuojasi. Taigi nusiperkam paragauti ir dideliam nusivylimui išmetame po pirmo kąsnio, fu kokia bjaurybė.
Savaitę užtrunkam aiškindamiesi ir užsakinėdami motociklo gabenimą į Europą. Kol skrydžio reikalai juda, vaikštome po miestą, aplankome pora muziejų, šventyklų, apeiname gretimus parkus, išragaujame tradicinius valgius ir susidraugaujam su savo gatvės maisto prekeiviais. Labai daug nuveikti, tiesa, nėra lengva, nes dieną oras sušyla iki +36, o oro drėgnumas 90%, tai saulėje kerta iš koto jei bandai kur vidudienį lįsti. Gelbėja tik ant kiekvieno kampo parduodama ledinė citrininė arbata, plampiam litrais. Vakarais irgi ne pyragai, nes vos tik saulei nusileidus (7 vakaro) visa ta drėgmė prapliumpa liūtimi, bet daug pastogių, o ir džiūsti greit.
Apie žmones. Kaip ir Georgetown'e čia malajų, kiniečių ir indų mišinys. Gatvėje šalia einančias gali pamatyti kinietukę trumpučiais šortais ir pilnai į burką susisukusią musulmonaitę, tik akys matyt. Indijos kvartale smilkalų kvapas, bolivudinė muzika ir nežinia ką gatvėje veikiančių indų spūstis. Visi labai gerai sugyvena, tiesa, indai čia kitokie nei Indijoje, sumalajinti, tikiu kiniečiai irgi. Manau, būtume daug netekę, jei Azijos kelionėje nebūtume pagyvenę kinų kvartale. Gyvenimas gatvėje verda visą parą. Vėl galime mėgautis sėdėjimu pakraštėlyje ir apkalbinėjimu :)
Kadangi radom labai pigius akcijinius bilietus į Frankfurtą (tik 235 € žmogui), tai nusprendėm grįžti pora savaičių anksčiau. Nevažiuosim planuotų poros savaičių tinginystės pajūryje, užtat suaupysim, nes tiesą sakant, kelionės biudžetui kaip tik galas. Dabar tik moto gabenimo datas sutaikyt. Balandžio 10 leidžiamės Vokietijoj, tikiuosi pavasaris nenuvils ir nenustirsim pakeliui iki Lietuvos.
Taigi liko tik savaitė Azijoje, o iki jūros nespėjam, lekiam pažiūrėti kito ateities miesto-valstybės: Singapūro.
SINGAPŪRAS
Pervažiuojame naktiniu autobusu. Jokių vizų, gauname šiai kelionei paskutinius štampukus į pasą. Pervažiuojant salą matome gan daug gamyklų žinomais prekybos ženklais bei judrų konteinerių uostą. Atvykstame anksti ryte, yra drėgna ir karšta, lyja. Gal ir gerai, nes permastę galimybes judėti nesušlapus atrandame, kad gan daug galima nueiti susijungiančiais požeminiais tuneliais tarp metro stočių, požeminių perėjų ir jungčių tarp dangoraižių kompleksų. Žaidimas: pereik miestą neišeidamas iš požemio. Beje požemis švarus, šviesus su eskalatoriais ir meno parodomis ant sienų. Nusigaunam iki puikaus Azijos civilizacijų muziejaus, o išėjus po poros valandų lietus rimsta. Ratais apeiname China Towną (Singapūre 2/3 populiacijos kiniečiai). Puošnion budistų šventyklon pataikom kažkokių ritualų metu. Pavalgome turguje ir einame į centrinę miesto prabangių parduotuvių gatvę. Nuobodu, tai sukam į kolonijines gatveles ir apsukdami ratą aplink prezidentūros parką išeinam į Mažają Indiją. Čia purviniau, gatvėse daugiau žmonių, smilkalų kvapas ir begalė daržovių bei sarių parduotuvių. Pasėdim stebėdami žmones ir paklaidžioję gatvelėmis traukiam atgal į dangoraižių kvartalus.
Šiuolaikinė architektūra čia klesti. Bene įspūdingiausi pastatai yra aplink Marina įlanką. Ant vieno trijų dangoraižių komplekso stogų aukštumoje pastatytas juos jungiantis pseudo laivas, ilgas ir didelis net su palmių mišku (žr. nuotraukas). Netoliese metalo ir stiklo ažūro miesto teatras padengtas aliuminio žvynais lyg egzotinis vaisius. Pastatuose daug kreivų linijų, lūžių, asimetrijos. Visas miestas pilnas žalumos: parkai, gatvės, net pastatų sienos apželdintos. Geriausiai tai viename dangoraižyje, kur keliose didelėse terasose ir ant stogo - džiunglės. Bendrai švara ir tvarka begalinė, kaikur dar statybos, bet kas baigta, ten puiku. Už šiukšlinimą, spjaudymą ar kelio kirtimą ne vietoj bauda. Už vagystę iki 7 m, už narkotikų platinimą - mirtis (net toks ženklas ant sienos yra). Vakarėjant dar kartą praeiname kitomis gatvėmis dangoraižynų kvartalus ir sėdam pavakarieniauti prie Marina įlankos žiūrėdami į kitame krante įspūdingai apšviestą verslo kvartalą. Šilta, nebelyja, groja gyva muzika. Vietiniai čia susirinkę šeimomis, jaunuoliai poromis. Panašu, kad miestas tinkamas gyventi. Vidurnaktį pakuojamės į naktinį autobusą ir atgal į Kuala Lumpurą.
MALAIZIJA
Dieną praleidžiam oro uosto sandėliuose derindami motociklo siuntimo kainą ir sąlygas, tvarkydami eksporto dokumentus. Galausiai suprantam, kad mokėsim pagal tūrį, tai taupydami nusukame visas nusukamas styrančias detales, susukam visą motociklą į plėvelę ir nuleidę Lietuvos vėliavą paliekame jį sandėlyje. Tikimės rasti sveiką Vokietijoj. Dar diena turguje lauktuvių pirkti, o rytoj jau į lėktuvą namo.
340 dienų kelyje (33877 km)
Malaizijos ir Singapūro nuotraukos čia.
Įvažiuojam beveik nieko nežinodami. Turime tik dalį Malaizijos kelionių gido knygos ir tą labai seną. Neriam aklai ir esame dar kartą nustebinti. Žavėjomės Tailando tvarka ir išsivystymu,- lyginant su Malaizija tai buvo niekis. Čia jau ir Lietuvai reikėtų gerokai pasistiebti. Greitkeliai puikiausi, vietomis šešių juostų, su atitvarom ir žvėrių tvoromis, kelkraščiai platūs, šalikelės nušienautos, jokių šiukšlių, o stotelės kurui ir poilsiui nuostabios. Spaudžiam 110 km/h.
Kadangi nusprendžiame nesikankinti ir iki Kuala Lumpuro nevažiuoti per vieną dieną, užsukame nakvynei į Penang salą, į Georgetowną. Šiaip mes nesame miestų mėgėjai, bet čia maloniai liekame ilgiau. Po ilgo keliavimo randame kultūrą, ne senovės civilizacijų ar religijų palikimą, ne muziejus ar istorinių įvykių memorialus, o gyvą, šiuolaikinę, bujojančią kultūrą - atgaiva. Kaip ir didžiojoje Malaizijos dalyje, kolonijinis palikimas yra tuo metu atvežti, o iki dabar pilnai į visuomenę įsimaišę kiniečiai ir indai. Taigi Georgetowne jų mišinys su malajais (kurių vargu ar yra 1/2 populiacijos). Kultūrų įvairovė: Indijos kvartalas kvepiantis smilkalais ir skambančia Bolivudine muzika, kiniečių komunų kvartalai su nuostabaus puošnumo šventyklomis ir ant polių stovintis didžiulis senovinio prekybinio uosto kvartalas, malajų mečetės giedančios kvietimą maldai, stiklininiai dangoraižiai fone, danų statyti kolonijiniai spalvingi pastatai, britiško palikimo rajonas su iš forto kyšančiomis patrankomis, nuostabiai jaukios šiuolaikinio ir klasikinio meno galerijos ir labai daug gatvės meno, kurio pažiba lietuvio Ernesto Zaharevičiaus grafiti instaliacijos. Skelbiame Georgetowną fotogeniškiausiu miestu (nejučia prisimenam Kartageną).
Mūsų kelionės 'tikslas'. Žinoma tikslas keliauti, bet Kuala Lumpuras buvo mūsų galimų planų tolimiausias taškas ir tiesą pasakius prieš pusmetį, būnant Indijoje, ką jau kalbėti dar planuojant Lietuvoje, atrodė gana nepasiekiamas. Mes čia. Reiškia jau greit namo... bet dar reikia Malaiziją apžiūrėti.
Taigi, Kuala Lumpur - tikrai ateities miestas. Įvažiuojant trijų juostų greitkeliu nustebino, kad nėra priemiesčių, miestas stovi aukštų daugiabučių siena. Eismas taip pat ypatingas, greitkelis nesibaigia, o tik skyla į daugybes atšakų, kurios mazgais pinasi į daugiaaukščius viadukus, (laimė turim GPS). Taip per keliolika minučių, nepervažiuodami nei vienos sankryžos, o tik pralysdami ar perlėkdami virš kitų kelių, per visą miestą atvažiuojame iki pat senamiesčio, kur jau įprastesnis, plokščias išplanavimas. Mieste apie 6 mijijonai žmonių, bet dauguma aukštuose daugiabučiuose, ar privačių namų rajonėliuose, o tarpuose daugybė parkų ir gamtos. Statydami miestą jie sugebėjo išsaugoti gan didelius plotus senų džiunglių. Šiaip miesto planas įdomus, beveik jokių tiesių gatvių. [žemėlapis] Požeminis metro, antžeminis traukinys ir ant aukštų polių viaduku lekiantis skytrain taip pat supaprastina susisiekimą. Vienintelis tokio išplanavimo minusas, kad yra vietų kur pėsčias nenueisi, arba eiti reikės ratais. Beje pėstiesiems taip pat dangaus tiltai, kad pereiti geležinkelius, upes, sujungti metro stotis, ar kirsti ištisus kvartalus. Po savaitės dar atrandame, kad prie automagistralių yra specialūs siauri vingiuoti greitkeliai motociklams, su atskirais ženklais ir degalinių įsukimais, kurie eina lygegrečiai. Jei automobių keliai kertasi tiltais ir viadukais, tai motociklai palenda po jais visai mažais tuneliukais. Taip, nesimalant su visu srautu, be vago pasieki betkokį KL priemiestį, tik GPS iš proto eina nesuprasdamas kokiais laukais maliesi.
Per vietinį baikerių klubą susirandam gerus mechanikus, kad pasikeisti filtrus ir tepalus, prieš skrendant namo. Jei visą kelią mūsų motociklas buvo monstriškai didelis lyginant su vietiniais, tai čia mums net nėra ką lygintis. Beveik visi motociklai dirbtuvėse BMW, nauji, dideli ir galingi. Jei jau gali įpirkti su visais importo mokesčiais, tai imi geriausią (ar brangiausią). O ir baikerių Malaizijoje daug. Keliai puikūs, oras tinkamas.
Gyvename China Town'e. Čia dauguma pigių viešbučių, už kampo nuolatinis turgus ir daug visokiausio gatvės maisto. Visiškai netoli Mažoji Indija, taigi kinietiško, indiško ar malajų maisto pasirinkimas begalinis (tik vaisiai be galo brangūs). Salotų negausi, bet mėsos kokios tik nori, kaip tik nori - mintam skaniai ir ne visai sveikai. O dar čia yra toks vaisius, Durianas, visų vietinių vaisių karalius. Arbūzo dydžio, visas spygliuotas, o viduje penkiose skiltyse minkšta gelsva masė aplink kaulą. Tai beje vienintelis vaisius kurį valgo tigrai. Tik viena bėda: kvapas. Vaisius smirda, kaip dvėseliena supakuota į ilgai dėvėtą kojinę. Čia visi dėl Durianų pamišę ir labai didžiuojasi. Taigi nusiperkam paragauti ir dideliam nusivylimui išmetame po pirmo kąsnio, fu kokia bjaurybė.
Apie žmones. Kaip ir Georgetown'e čia malajų, kiniečių ir indų mišinys. Gatvėje šalia einančias gali pamatyti kinietukę trumpučiais šortais ir pilnai į burką susisukusią musulmonaitę, tik akys matyt. Indijos kvartale smilkalų kvapas, bolivudinė muzika ir nežinia ką gatvėje veikiančių indų spūstis. Visi labai gerai sugyvena, tiesa, indai čia kitokie nei Indijoje, sumalajinti, tikiu kiniečiai irgi. Manau, būtume daug netekę, jei Azijos kelionėje nebūtume pagyvenę kinų kvartale. Gyvenimas gatvėje verda visą parą. Vėl galime mėgautis sėdėjimu pakraštėlyje ir apkalbinėjimu :)
Kadangi radom labai pigius akcijinius bilietus į Frankfurtą (tik 235 € žmogui), tai nusprendėm grįžti pora savaičių anksčiau. Nevažiuosim planuotų poros savaičių tinginystės pajūryje, užtat suaupysim, nes tiesą sakant, kelionės biudžetui kaip tik galas. Dabar tik moto gabenimo datas sutaikyt. Balandžio 10 leidžiamės Vokietijoj, tikiuosi pavasaris nenuvils ir nenustirsim pakeliui iki Lietuvos.
Taigi liko tik savaitė Azijoje, o iki jūros nespėjam, lekiam pažiūrėti kito ateities miesto-valstybės: Singapūro.
Pervažiuojame naktiniu autobusu. Jokių vizų, gauname šiai kelionei paskutinius štampukus į pasą. Pervažiuojant salą matome gan daug gamyklų žinomais prekybos ženklais bei judrų konteinerių uostą. Atvykstame anksti ryte, yra drėgna ir karšta, lyja. Gal ir gerai, nes permastę galimybes judėti nesušlapus atrandame, kad gan daug galima nueiti susijungiančiais požeminiais tuneliais tarp metro stočių, požeminių perėjų ir jungčių tarp dangoraižių kompleksų. Žaidimas: pereik miestą neišeidamas iš požemio. Beje požemis švarus, šviesus su eskalatoriais ir meno parodomis ant sienų. Nusigaunam iki puikaus Azijos civilizacijų muziejaus, o išėjus po poros valandų lietus rimsta. Ratais apeiname China Towną (Singapūre 2/3 populiacijos kiniečiai). Puošnion budistų šventyklon pataikom kažkokių ritualų metu. Pavalgome turguje ir einame į centrinę miesto prabangių parduotuvių gatvę. Nuobodu, tai sukam į kolonijines gatveles ir apsukdami ratą aplink prezidentūros parką išeinam į Mažają Indiją. Čia purviniau, gatvėse daugiau žmonių, smilkalų kvapas ir begalė daržovių bei sarių parduotuvių. Pasėdim stebėdami žmones ir paklaidžioję gatvelėmis traukiam atgal į dangoraižių kvartalus.
Dieną praleidžiam oro uosto sandėliuose derindami motociklo siuntimo kainą ir sąlygas, tvarkydami eksporto dokumentus. Galausiai suprantam, kad mokėsim pagal tūrį, tai taupydami nusukame visas nusukamas styrančias detales, susukam visą motociklą į plėvelę ir nuleidę Lietuvos vėliavą paliekame jį sandėlyje. Tikimės rasti sveiką Vokietijoj. Dar diena turguje lauktuvių pirkti, o rytoj jau į lėktuvą namo.
THE END (beveik:)
340 dienų kelyje (33877 km)
Malaizijos ir Singapūro nuotraukos čia.
