Grįžtame į Tailandą per vieną judriausių pasienio postų. Visi kas atvyksta į Tailandą, per čia lanko Angkorą. Taigi - eilės ir atidirbta tvarka, bet ne mums. Kambodžiečiai (K) sako: neduosim išvykimo štampų, kol neturit Tailando vizos, ir nė į kalbas. Paliekam moto ir einam į Tailandą. Sakom: duokit vizą, nes K neišleidžia. Tailandiečiai (T) sako: skrydžio numeris. Sakom: motociklas. T: gaukit muitinės leidimą importuoti. Muitinė sako: parodykit moto. Einam paimti (saulė plieskia, o mes su šarvinėm moto kelnėm). Einant atgal tiltuku į K sustabdo pareigūnas ir sako: pasas, kur eini? Atsakymas: jūsišiai neduoda štampuko, nes nori jų štampuko, kad duos štampuką, o aniems reikia štampuko, kad gausim moto štampuką... Taigi, su moto be jokių išvykimo štampukų kertam sieną. Gaunam T muitinės štampuką, kad motociklą įleis, su juo gaunam T imigracijos štampuką, kad duos vizą. Grįžtam į K ir parodom jiems T štampuką, kad gausim vizos štampuką ir gaunam K štampuką, be kurio negautume T vizos štampuko. Galvojom tyčiojasi, nes visus iš ES tiesiog praleidžia, bet gi mes - LT (smalsu, kas buvo URM ministras kai buvo pasirašomi tarptautiniai susitarimai). Tada grįžtam į T, ir be eilės gaunam vizos štampą ir atvykimo štampukus. Kaip ir viskas, bet dėl moto bėdutė: mums, prieš pora mėnesių, išvykus iš T į Laosą, T pareigūnas nesuvedė duomenų į sistemą, tai čia mato, kad neišvažiavom, bet menka bėda, nepėsti, turim popierius su štampukais, kad išvažiavom. Jau ką ką, o štampukų meną įvaldėm.
Nuvairuojam iki Chumphon (piečiausio taško, iki kur jau buvom atvažiavę prieš pora mėnesių). Čia paliekam motociklą ir pasiėmę tik minimumą daiktų ir sėdame į greitaeigį katamaraną. Pietų Kinijos jūra, Tailando įlanka (Ramiojo vandenyno pusė). Kaip geras ženklas, mus lydi žuvys skraiduolės (oru pralekia kelis metrus). Vanduo mėlyniausias, o skaidrumas, kad matai dugną kelių metrų gylyje. Žinojome, sutapo, taigi ir taikėme atvykti tada kai pilnatis, mat saloje vyksta keliasdešimttūkstantinis paplūdimio vakarėlis. Pirmą dieną nuomuojamės mopedą ir nukelkiame 14 km į kitą salos galą. Ten užlipame į kalvą pažiūrėti iš aukščiau, mėlynas vandenynas iki horizonto. Tada apvažiuojame salą, bei išsimaudome skirtinguose paplūdimiuose, vienur smėlis baltas ir smulkus kaip miltai, kitur kaip žvyriukas, trečiame gali nubristi iki nedidelės džiunglėmis apaugusios salos, dar kitas mažulytis ir jaukus (su žalia gyvate palmėje), bet svarbiausia vanduo: šiltas, skaidrus, mėlynas. Nusprendžiame mopedą pasilikti dar dienai ir grįžti pasnorkelinti į vieną iš paplūdimių. Rifas čia nelabai gyvas, bet žuvyčių gausu (žr. nuotraukas, gerai, kad turim povandeninę kamerytę). Įdomesni radiniai: žuvis klounas (Nemo) besisliapiantis nuodingoje Anemijoje, dryžuotos, drąsios žuvytės, net pakramsnojančios kojas, žuvis papūga, prie dugno besslepianti, kaip jūros augalas atrodanti žuvis, jūros ežiai su 30 cm spygliais ir ryškiais fluoroscentiniais organais. Šis panardymas tik taip, pasibandymui, mat kitoje saloje planuojam imti turą laivu žiūrėti ko rimčiau. Šiąnakt bus pilnatis.
Gan paklaikę po nemigo ir dūkimo nakties persikeliam į netoli esančią Ko Tao, nusiperkam nardymo turą, bilietą atgal, pavalgom ir lavonais griūnam miegot. Anksti ryte šokam į laivą ir plaukiam to, ko čia ir atvykom - nardyti. Sustojimai keturiose gražiausiose vietose aplink salą. Pirmame žuvyčių gausa. Antrame dėl didelių bangų, deja, nepamatome ryklių. Trečiame spalvingas rifas, o paskutinis sustojimas nedidutėje saloje prie kurios pats gyviausias ir spalvingiausias povandeninis pasaulis. Nardome tik su kauke ir kvėpavimo vamzdeliu. Vietomis rifas vos metro gylyje, o kitur galima pranerti tarp gyvybe apaugusio rifo sienų kelių metrų gylyje (giliausiai nunerta iki 6m, tik taip, pabandyti). Įspūdingiausia, kai įplaukų į įvairiaspalvių žuvų būrį, ar kai nunėręs iki dugno ten patūnai ilgiau, o apsipratę žuvytės pačios atplaukia patikrinti kas tu per vienas. Ypač drąsios plaukioja vos per kelis centimetrus prieš veidą, o viena dryžuota mažylė net įkando Agnei į bambą. Koralai, spalvingi kalėdiniai kirminai ir iki pusmetrio dydžio moliuskai kriauklėse labai jautrūs vibracijai, taigi, smarkiau sujudėjus skuba slėptis sulysdami į kiautą, bet pabuvus ramiai, vėl kiša lauk savo čiuptuvėlius. Didžiausios žuvys metrinės, mažiausios - nago didumo. Neri, žiūri ir pagauni save, kad veide šypsena, kaip gražu.
Krabi
Keltu keliamės atgal į Chumphon. Per pusvalanduką persipakuojam, persirengiam ir toliau judame motociklu iki Krabi pačiuose Tailando pietuose. Kelias puikus, esam pailsėję, vienas malonumas. Tik va vėl stresiuko: įsukus į naują puikų greitkelį ilgainiui suprantam, kad degalinės dar tik statomos. Laimei, kai bake jau vos lašai belikę, privažiuojam improvizuotą degalinę, kur kurą pila iš bačkos. Užpilam, pajudam ir po poros kilometrų aiškiai pajuntam, kad varikliui tas kuras labai nepatinka. Atsargiai ir švelniai pravažiuojam 50 km iki rimtos degalinės ir nusiurbiam tą kurą lauk. Panašu, kad mums vietoj 95 užpylė E20, kuro skirto naujiems automobiliams, maišyto su etanoliu. Užpilam naujo ir viskas tvarkoje, o jau bijojome, kad bus kuras su vandeniu, kaip buvo Nepale ir teks ardyti baką, valyti pompą, filtrus ir t.t., o vizos dienos tai suskaičiuotos. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Vakare atvažiuojam į Krabi, gana tipinį, turistų laikomą miestą, bet tik pravažiuojant kitur. Naktinis turgus paupyje su staliukais ir pigiu maistu ruošiamu mobiliose virtuvytėse. Paliekam supakuotą motociklą prie viešbučio ir ryte į keltą į Ko Phi Phi.
Adamano jūra (Indijos vandenynas) pradžioje ruda, ruda, bet tai dėl upės ištekančios prie Krabi iš pelkėtų mangrovių miško. Nutolus nuo kranto vanduo pasidaro nenusakomai ryškaus mėlynumo. Tolumoje kyšo nedidelės karstinės salos. Po 1,5 valandos plaukimo pasiekiame didžiausią (apie 4 km ilgio) ir labiausiai apgyvendintą Ko Phi Phi Don, netoliese matosi ir kitos. Vandens spalva čia dar kartą dramatiškai pasikeičia, kai gylis tampa nedidelis virš balto smėlio vanduo tampa sodriai žydras, net švytintis žydrumu - tokio dar niekur nematėm. Užlipame į aukščiausią, palmėmis apaugusią salos kalvą. Iš čia matosi kaip ji sudaryta lyg iš dviejų salų, kurios jungiasi siauru smėlio ruožu, kur įsikūręs miestas, o iš visų pusių mėlyniausias ar žydras vanduo ir kitos, mažesnės salelės. Gražu, o dėl spalvų net siurealu. Kai nusileidžiam, randame atoslūgį, paplūdimyje kur norėjome maudytis vanduo atsitraukęs daugiau nei porą šimtų metrų, kyšo akmenys kurių nesimatė, valtys stovi ant dugno, pasirodo vandens stipriai paplauti uolų pagrindai. Mūsų viešbutis ant kalvos, langas į įlanką, leidžiasi saulė. Galvoje vienintelė mintis - gera. Bet vakare, šiaip tuščias miestas, prisipildo. Maloni vakaro vėsa vilioja visus iš kondicionuojamų kambarių. Barai pilni ir triukšmingi, paplūdimyje pristatoma daug staliukų, įjungiamos girliandos ir spalvoti prožektoriai, muzika bando perrėkti viena kitą, prasideda ugnies šou, pardavime alkoholio kibiriukai - rami ir idili sala užplūsta triukšmo ir chaoso. Švęsti - prašau, miegoti - niekaip.
Negyvenama sala vos už kelių kilometrų nuo Ko Phi Phi Don. Visa sala stačiomis aukštomis uolomis kyla iš jūros, o iš dviejų pusių yra įlankos su siaurais įplaukimais tarp stačių uolų. Viduje žydro vandens ir balčiausio smėlio paplūdimiai (čia filmuotas "The Beach"). Imame dienos turą į Phi Phi Leh ir dar kelias vietas Phi Phi Don. Ne daug kam pasiseka, o mes laimingi, mat jau pirmoje vietoje, kur stojame nardyti pamatome pora ryklių. Black tip shark. Vienas jų beveik dvimetrinis lėtai ir grakščiai plaukiantis palei dugną. Labai aiškiai matosi jo galia, o greitis gali būti žaibiškas. Laimei žinome, kad šitie žmonių nepuola, tai visai nebaisu kai plauki vos kelių metrų atstumu nuo jo. Laimės pilnos kelnės. Dar čia nardydami matome medūzas, spalvingus koralus, moliuskus, besislepiančius pūgžliukus. Gyvunija kitokia nei buvo Pietų Kinijos jūroje. Sekantis sustojimas mažoje Bambukų saloje. Čia pats balčiausias smėlis, o vanduo kaip baseine. Tada perplaukiame į Uodų salą, kur mus tik įšokusius į vandenį pasitinka dryžuotų žuveliokų pulkas ir dar daugiau įvairiaspalvių nunėrus giliau. Sekanti stotelė beždžionių paplūdimys, kur jos ateina iš salos susitinkti iš turistų duoklės. Čia jos drąsios ir net truputį agresyvios. Mes jau žinome, tai laikomės atokiau, o kiti turistai lieka lengvai apdraskyti ir apkramsnoti.
Kuo toliau į pietus tuo keliai prastyn, pats šalies pakraštys, toli nuo sostinės. Pavasaris, viskas žydi. Panašu apsukome metų ciklą, paskutinis pavasaris buvo išvažiuojant, Slovakijoje. Tik šį kart truputį baugina. Oras šyla, tikslau kaista, o mes judam į pietus, kad tik neiškepus. Gamta irgi kinta. Nebėra taip įprastų ryžių laukų. Čia tarp miestukų nesibaigiančios palmių aliejaus ir gumos plantacijas. Gumai panašu ne sezonas, bet ant medžių kabo indeliai prie latakėlių su nudrožta žieve (panašiai mes sulą leidžiam), indeliai tušti, bet matyti, kad buvę kažko panašaus į Momento klijus. Išties įdomu, juk ne chemijos pramonė gumą daro, o medžiai.
Hat Yai paskutinis mūsų miestas Tailande. Matyt didžiausias pietų Tailando miestas. Įvažiuojant gan nykus ir niūrus, o centras išpuoštas. Panašu vietiniai didžiuojasi čia gyvendami. Apsistojame ypač pigiame viešbutyje, vėliau paaiškėja, kad kambarius nuomuoja ir valandai :), mat užsuka vyriškiai iš Malaizijos su vietinėm kekšaitėm. Esam pavargę, ir taip tingim ieškoti turgaus, kad pavalgyt, tai perkam iš tetos gatvėje pusę keptos vištos, duonos, alyvuogių, alaus ir atsisėdę gatvėje ant uždarytos aukso parduotuvės laiptų daromės urbanizuotą pikniką. Praeidami vietiniai šypsosi, turistai irgi. Tada einam ieškoti arbūzo, bet netandam. Užtat pamatom gatvėje uždarbiaujantį mažą drambliuką, gražu, bet labiau liūdna, ne mieste jam lanką ant straublio sukti reikia, o džiunglėse ieškoti skanių šaknelių.
Ryt į Malaiziją.
321 dienos kelyje (31811 km)
Tailando salų nuotraukos čia. (jokio fotoshopo, spalvos ir taip beprotiškos)
Ir vienas video čia.
