Grįžtame į Indiją, pasiimam motociklą ir traukiam šiaurėn. Permąsčius
patyrimus Bangladeše, kyla jausmas, kad į Indiją pavėlavom, matyt čia
turėjo būti taip pat ramu ir gera, bet ekonominis augimas, turistų
gausa ir visos galimybės išlepino žmones, o tikrai laukinis
kapitalizmas, visas triukšmas ir chaosas matyt nejučia daro juos
piktais. Baisu prognozuoti, bet gali būti tas pat įvyks ir Bangladeše.
Taigi judame West Bengalu link Nepalo. Važiuojame vienais blogiausių
Indijos kelių. Net vietiniai sako, kad čia blogai. Vidutinis greitis
23 km/h. Per visą dieną vos nuvažiuojam 150 km, o jei tiksliau,
atkovojam. Geriau jokio kelio, negu duobėtas, todėl gan dažnai
važiuojam kelkraščiu, ten duobių ne mažiau, bet jos bent ne aštriais
kraštais. Šis kelias veda į Indijos rytinį apendiksą, taigi
sunkvežimių srautas begalinis, o dėl duobėtumo, kelyje jokios tvarkos,
važiuojama betkuria kryptimi, betkur. Kas didesnis, tas taikosi
išstumti mažesnį. Plačioje autostradoje irgi ne greičiau 40, nes
duobės. Miestuose jokių aplinkelių, kamščiai ir dviračiai. Pragariškas
košmaras, bet jau praeityje. Sunku fiziškai, pavojinga, gaila moto,
bet patirties turim, laikas nespaudžia, tai be streso ir su ironija,
per keturias dienas ir pora poilsio nuvažiuojam 600 km ir pasiekiam
Dardželingo provinciją. Čia nesibaigiančios, nuostabios arbatos krūmų
plantacijos, o horizonte Mahabharat kalnų grandinė. Iki Nepalo sienos
tik 17 km (žinome, kad ten keliai geri).
153 dienos (19150 km) kelyje.
153 dienos (19150 km) kelyje.
