Old Manali
Gimtadienio pusryčiams bananinis
pyragas su žvakute. O gimtadienio programa: mini 14 km trekas per aplinkinius
kalnus. Už pirmos keteros kalne radome vienišą japoną turintį Rasta cafe,
panašu metė darbus ir čilina kalne, išgėrėm arbatos. Tada nusileidom pro obelų
sodus ir mažus kriokliukus karvių takais į senovinės statybos kaimuką su medine
Višnu šventykla puošta kobromis. Kirtome nusekusią, bet visvien kunkuliuojančią
upę ir pakilom į kitą slėnio pusę iki aukšto krioklio, kurį šiaip matome
tolumoje per viešbučio langą. Išsimaudžiau. Pavalgėm kalne ir per Vašišt bei
Manali grįžom namo. Vakare sutikom lietuvių porą, čia medaus mėnesio, ir
maloniai paplepėjom prie arbatos.
Į Ladakh
Moto priparkuojam viešbutyje ir
antrą nakties su kuprinytėmis pakuojamės į minibusą. Laukia 20 valandų
važiavimas 470km iki Leh. Kelias siauras ir labai blogas jei išvis yra. Supa,
kranto, meta iš sėdynės. Reikia didelės fizinės ištvermės, nes dar prisideda
kilimai ir leidimaisi kalnų serpantinais. Altitudės pokyčiai plėšo galvą. Visi
bendrakeleiviai pilki, juodom lūpom išskyrus nesveikai geltoną korejietį (mes
laikėmės bene geriausiai). Bet viską atperka Himalajai. Spalvoti kalnai. Ar
smiltainio kalnai su uolomis šlaite lyg ištirpusiais miestais. Tarsi iš
tūkstančių uolų sudarytos iš žemės lendančios smailės. Žali samanoti galiūnai.
Ir vis virš horizonto vis išlendančios smailios ar bukos snieguotos viršūnės.
Kelyje kertame antrą aukščiausią auto važiuojamą tarpeklį Tang Lang La 17586
ft. Iš čia iki horizonto driekiasi gilūs slėniai.
Leh
Atvykstam baisiai nuvargę, vidury
nakties, o čia kova už būvį. Sezonas ir turistų tiek daug, kad kiekviename iš
180 svečių namų atsako: nėra vietos. Laimei įsiprašom pas žmones į namus iki
ryto, kai atsilaisvins kambarys. Dar pasikviečiam kartu atvažiavusį prancūzą
Sylvain, su kuriuo ir leisim laiką kartu Lehe. Pirmą dieną atsigaudinėjam, o
tada - žvalgytis. Miesto centre mečetė, bet pagrindinė ladakių religija - budizmas.
Už mečetės kelios senamiesčio gatvės. Gražu, kad ir naujos statybos namai
išlaiko architektūrinį vientisumą, visur tradicinės medžio drožybos langai.
Miestas mažas ir ramus. Šalia visų gatvių čiurlena irigacijos kanalai, mat
vandenį gauna iš ledynų. Dėl to miestas žalias, lyg oazė, apsupta Himalajų. Kur
bebūtum, jei pakeli akis, horizonte - kalnai. Užlipam (visur trise) į kadaise
buvusį aukščiausią pasaulio pastatą, dabar restauruojamus, Ladako karalių
rūmus, primenančius Tibeto potalą. Aplankome netolimuose šlaituose aukštai
įsikūrusias budistų gompas su spalvingomis maldų vėlevėlėmis, senomis
skulptūromis ir padūmavusia nuo laiko sienų tapyba. Iš čia, kaip iš paukščio
skrydžio, matosi visas, žalias Leh, toliau - Stok kaimas, o už jo, iš kalnų
kyšo snieguota Kangri viršūnė.
Stok Kangri 6123m
Būtų gaila atvažiavus į Himalajus
neužlipti kur aukščiau. Agnę paliekame medituoti Lehe ir su Sylvain imame gidą
į kalnus. Nusimato keturių dienų trekas su kopimu į Stok Kangri viršūnę. Gal ir
buožiška, bet turime gidą, pagalbinį berniuką ir arklininką su penkiais
arkliais, deja kitaip negalim, mat neturim jokios įrangos. Pirmą dieną
pradedame eidami upės vaga. Pakylame aukštyn per rudus, stačiai iš žemės
styrančius sluoksniuotus kalnus ir žalių bukų kalnų papėdėje stojame pirmos
nakvynės (aukštis 4400). Antrą dieną einame vos pora valandų ir pasiekiame
bazinę stovyklą (aukštis 4900). Pasivaikštom po aplinkinius kalnus ir permiegam
naktį altitudės aklimatizacijai. Kitą dieną poilsis prieš naktinį kopimą - 18
val miegot. Kadangi iš vakaro buvo labai debesuota ir lijo su kruša, bijom, kad
nekopsim. Vidurnaktį keliamės, danguje plotelis žvaigždžių - nusprendžiam
lipti. Einame tamsoje. Pirmą valandą lygiu šlaitu aukštyn, tada valandą per
ledyną, peršokant pora plyšių ir per apšalusius akmenis aukštyn. Gabalą kelio
palei aštrų kilometrinį skardį. Ir paskutinę atkarpą stačiai aukštyn iki
sniego. Aplenkdami visas anksčiau išėjusi grupes, per 4,5 valandos užkopę,
vieni stovime viršūnėje. Kaip tik prasisklaido debesys ir neužilgo pateka
saulė. Visas pasaulis po kojom. Himalajai iki horizonto. Pasidžiaugiam vaizdais
ir per 3 val grįžtam žemyn į stovyklą. Visi užmiega, o D dar perbėga mini
trekiuką iki kito ledyno, kur prasideda upė, šniokščianti iš skylės kalno
šlaite ir iki aukštesniosios bazinės stovyklos, dar kart pasigrožėti Stok
Kangri viršūne. Permiegam, pakuojamės ir per dieną žemyn iki Leh.
(Deja, bet interneto kavinėje
pasigavom virusą. Nuotraukos prarastos. Laimei, šį tą persirašėm iš Sylvain.
Ladakiečiai
Žmonės kurie visada šypsosi. Visur
išgirsi džiaugsmingą "julley", žodį reiškiantį ir labas, ir ačiū, ir
iki. Gyvename šeimos svečių namuose, taigi galime iš arti stebėti jų gyvenimą.
Kas vakarą palei mūsų langą ilgai meldžiasi močiutė, nakties tamsoje jos
mantros skamba kaip keisti užkeikimai. Vieną dieną kieme vyksta didelis šeimos
susibūrimas vestuvių metinių proga, visi linksmi, daug juoko, aplinkui daug
smalsių vaikų. Esant jaunam mėnuliui būrelis vienuolių namie esančioje
švetyklėlėje atlieka puja. Stebūklinga klausytis būgnų, varpelių, kosminiais
balsais giedamų mantrų.
Atgal į Manali
Šį kart renkamės dviejų dienų
pervažiavimą viešu autobusu, nes mikriukas pirmyn mirtinai užkratė. Geriau,
tiesa, ne labai - autobusas supa. Šiek tiek gelbėjo tarpinė nakvynė metalinėje
pašiūrėje su dešimt lovų. Na ir žinoma visas kančias atpirko 475 km Himalajų
vaizdų ir nuostabus kalnų peizažas leidžiantis Rothang perėjoje žemyn į
debesis.
Manalyje padedam suplanuoti
Sylvainui jo paskutines savaites Indijoje ir su juo atsisveikinam iki
pasimatymo Europoje. Persipakuojam daiktus ir pasiruošiam į kelią. Bene 3
savaites nervažiavom motociklu.
Shimla
Vietinių turistų kurortas. Kadaise
niekam nežinomame kaime atostogų vilą pasistatė britų valdininkas, mat vasarą
čia vėsu, o kalnai primena Škotiją. Ilgainiui tokių kaip jis atsirado daugiau,
o vicekaralius pasistatė net rūmus. Taigi dabar, kalno šlaite, keliose
automobiliais nevažiuojamose gatvėse yra gan didelis puikios europietiškos
architektūros kaimas su neogotikinėmis bažnyčiomis, teatru ir didele pilimi
apsupta angliškų geometrinių parkų su rožių sodais. Pėjus toliau kalne
milžiniška rožinė Hanumano, dievo bezdžionės, statula matoma iš visos Šimlos.
Kalnas savaime suprantama knibžda bezdžionių ir gan aršių, matėm kaip viena apkramtė
tetai koją.
Kaip neplanuotai pasiekėm sostinę
Ryte bundančioje Šimloje stebėjome
nešikus skubančius užnešti prekes į kalną. Pervažiavom nuostabias kalvas
Kinnaur slėnyje. Išvažiavome iš Himalajų į plynaukštes, kurios tolygiai
nusileido iki labai Lietuvą primenančių lygumų (tik vietoj beržų eukaliptai, o
žiemkenčių vietoje ryžių laukai). Vingiuotus kalnų kelius pakeitė trijų juostų
lygi magistralė. O kadangi neradom kur pakeliui nakvot, vakrop įvažiavom į
Delį. Labai bijojom eismo, bet labai ramiai įvažiavim labai giliai, deja ne iki
galo. Likus 3,3 km iki tikslo - kamštis. Pusvalandis laukimo ir dar liūtis.
Galiausiai pajudėjom vėžlio žingsniu, per gatvėmis tenkančiais upes su mase
kelio juostų nepripažįstančių indų.
Autobusai, mašinos, motorikšos, velorikšos, dviračiai, motociklai, jaučių
vežimai, prekių karučiai ir pėstieji - nevaldoma per gilias rudas balas ir duobes judanti nesustabdoma masė. Nenusakomas potyris. Sostinė. Valanda
mėsmalės. Dar valanda paieškos ir mes viešbutyje. Tada trumpas pasivaikščiojimas
siaurų naktinių gatvių labirintais, aštrus gatvės maistas, stiprus alus ir
karštas dušas, kaip atpildas už ilgos dienos kelią.
Delhi
Didelis, purvinas ir sausakimšas.
Tuo pat labai skirtingas. Nuo benamių po tiltais, triukšmingų ir gyvų turgų
senamiestyje iki dar britų statytų nuostabių alėjų, prabangių gyvenamųjų rajonų
ir nuostabaus munghalų islamiško palikimo šedevrų.
Gyvename turistų pamėgtame
traukinių stoties rajone. Senamiestis. Siauros gatvelės, gatvės maisto
prekeiviai, rikšos, henos piešėjai, parduotuvytės ir nesibaigiantis turgus bei
gatvės šurmulys. Nusukus nuo pagrindinių gatvių žmonės gyvena atvirom durim ir
matai kaip stori dėdės su tetom valgo sėdėdami lovose. Chaosas ir purvas. Tuo
pat metu ir žavu ir baisu. Vargina, kad vis kažkas spokso, siūlo kažką, stumdo
spūstyse, bando pervažiuoti, ar pakalbinti. Panašu, kad indai turi neeilinį
talentą viską užši... užšnerkšti. Kadaise buvę nuostabūs senamiesčio namai
dabar purvini, apgriuvę, apkabinti reklamomis, laidais, sulopyti polietilenu.
Visos šiukšlės gatvėje. Zuja šunys, žiurkės ir karvės. Vietiniai vargsta ne
mažiau. Gatvė vargina, bet ne mažiau žavi ir stebina.
Pirmą dieną užeiname į sikhų
šventyklą, kur kaip įprasta skamba nuostabios giesmės. Užsukame į džainistų,
gerbiančių visa kas gyva, šventyklą su paukščių ligonine. Ir pralaukę trumpą
liūtį po medžiu einame į Raudonąjį fortą. Kitaip nei Pakistane Lahoreje, šis
munghalų fortas buvo statomas lygioje vietoje, todėl išplanavimas tvarkingas ir
simetriškas. Įėjimo vartai įspūdingo dydžio, tada trumpas turgaus paviljonas.
Pereinam per pastatą su arka, kur iš antro aukšto būgnininkai skelbdavo
atvykimą ir palei vandens kanalą einame iki kolonados, kur viešiems soste sėdėdavo maharadža. Visas šis
kompleksas pastatytas iš raudono smiltainio, o už jo asmeniniai maharadžos ir
haremo pastatai iš balto marmuro. Mečetė, vonios, žvėrių kovų ringas,
miegamasis korpusas su balkonėliu, kur jis pasirodydavo liaudžiai, privačių
priėmėmų atviras pastatas su sostu ir kaip ir Lahore forte veidrodžių salė.
Marmurinės kolonos raižytos ir inkrustuotos pusbrangių akmenų mozaikomis,
vietomis sienos tokios plonos, kad per marmurą permuša saulės šviesa. Didžią
dalį fasadų puošia šešiakampė žvaigždė - munghalų kosmoso ir amžinybės
simbolis. Pastatuose fontanėliai, kuriuose šaltas vanduo vėsindavo orą, o tada
gražių ažūrinių kanalų sistema tekėjo drėkinti didžiulių aplinkinių sodų
apjuostų aukšta raudona siena.
Vėliau truputį pasiklydom ir
galiausiai per turgus nusibrovėm iki Jama Masjid. Kaip ir Lahoreje ši didelė
mečetė statyta iš raudono smiltainio, su trim kupolais ir kiemą juosiančia
arkine siena, bei keturiais kampiniais minaretais, tiesa ši dekoduota baltu
marmu ir talpina tik 25000 besimeldžiančiųjų. Atsisėdome šalia centre esančio
baseinėlio, prie kurio musulmonai prieš maldą pagal tradiciją kruopščiai
nusiplauna rankas, kojas ir veidą, ir ramiai stebėdami žmones sulaukėm giedamo
vakarinės maldos kvietimo "Alahu akbar".
Kita diena pradėta pusryčiais
gatvėje. Pigiausia ir dažnai skaniausia. Delyje judame metro. Metro naujas
švarus ir tvarkingas, be to baisiai pigus. Net keista išeiti iš gatvės šurmulio
ir purvo į kondicionuojamus naujutėlius vagonus ir stotis. Beje, keli pirmi
vagonai skirti tik moterims. Važiuojame lankyti Hajumano mauzoliejaus. Statyba
vyko 16 a viduryje. Su šiuo pastatu į Indiją atkeliavo persiškas statybos
stilius (bet čia gimė ir pirmą kart naudota raudono smiltainio ir balto marmuro
mišinys). Būtent šis pastatas įkvėpė Taj Mahal statybą Agroje. Įspūdingo dydžio
šimtus kapų talpinantis mauzoliejus kadaise buvo apsuptas 12ha sodų. Puiki
simetrija ir stilius. Aplinkui dar keli mažesni mauzoliejai, tarp jų ir 13 a
nuostabaus detalumo aštuonkampis pastatas apsuptas aštuonkampio sodo su
akmeninėm sienom. Popiet pervažiuojam į New Delhi, prie Gate of India.
Perbrendam purvu kelių kilometrų gan apleistą ir benamių gyvenamą parką iki
parlamento, sekretoriato ir prezidento rūmų. Čia tvarka, švara ir žydi gėlės
(šiukšlės už kampo). Didingą simetrišką kompleksą iš akmens pastatė britai
paskutiniais savo valdymo metais. Tada nuvažiuojam iki prabangių parduotuvių
gatvės, bet bandymas atrodyti vakarietiškai Indijai netinka, taigi šiaušiam
atgal į Senojo Delhi triukšmingų gatvelių labirintus pieštis hena.
Paskutinė diena puikiame
nacionaliniame muziejuje giliau
pažindinantis su istorija ir menu. Įspūdingiausi artefaktai: Budos
palaikai ir Ašokos ediktai iškalti akmenyje (plačiau). Vakaras apsipirkimui. O pieštis hena patiems daug
įdomiau.
Rytoj link Taj Mahal.
Taip pat planuojames kelia tolyn i kur sukti, ka dar norim pamatyt ir kiek dar laiko norim but Indijoje, skaiciuojam lesas ir kantrybes ribas. Pasakius tiesa truputi pavargom nuo ju - visur chaosas, betvarke, zmones ikyrus ir buki, lenda svekintis, kazka parduot ir pan. Neissiauklejimas nesuvokiamas. O kur dar ziaurus skurdas - gyvena siukslynuose, tustinasi tiesiog gatveje. Kelia dvejopus jausmus ir gaila ju ir naikint norisi, panasu plinta kaip koks uzkratas. Bet mokomes kantrybes ir tuo paciu ivertiname kokioje nuostabioje aplinkoje mes gyvename Lietuvoje. Indijos siaure absoliuciai isimylejome, bet cia ji - Indija - visiskai kitokia, kol kas sunku pasakyt ar zavi ar kelia neapykanta. Ranka jau isvaduota is gipso, bet dar sunkiai valdoma, reikia kad raumenys vel ismoktu dirbt po 6 sav stagnacijos. Tai darom pratimus, saugom nuo bereikalingo kruvio (vargsas Daumantelis). Valgom daug pieno produktu, net radom kazka panasaus i kefyra... :)) Smarkiai susiduriam su religija ir tikinciais zmonemis, susidaro ispudis, kad tai pagrindine salies problema- jie nieko negerbia (kitu zmoniu, gyvunu, gamtos, nuosavybes) iskyrus savo milijonus dievu (kuriu nera)... Viska patiki dievu valiai - uzsimerkia ir soka sunkvezimiui po ratais: suprask atskris Hanumanas ir isgelbes jei ka...Kolkas tokia mums ta Indija - zavinga savo spalvomis, tradicijomis, palikimu, o kartu baisu baisu koks gyvenimas verda dabar.
107 dienos (15300 km) kelyje.
(Tiesa nuotrauku ikelta nedaug. Virusai gyvena Indijos kompiuteriuose. Artimiausiu metu tikiu bus tik Blogo irasai, o nuotraukas bijome prarasti. Taip kad - veliau. Nepykit)