Translate

2013-08-30

Indija (Ladakh, Himachal Pradesh, Delhi)


Old Manali
Gimtadienio pusryčiams bananinis pyragas su žvakute. O gimtadienio programa: mini 14 km trekas per aplinkinius kalnus. Už pirmos keteros kalne radome vienišą japoną turintį Rasta cafe, panašu metė darbus ir čilina kalne, išgėrėm arbatos. Tada nusileidom pro obelų sodus ir mažus kriokliukus karvių takais į senovinės statybos kaimuką su medine Višnu šventykla puošta kobromis. Kirtome nusekusią, bet visvien kunkuliuojančią upę ir pakilom į kitą slėnio pusę iki aukšto krioklio, kurį šiaip matome tolumoje per viešbučio langą. Išsimaudžiau. Pavalgėm kalne ir per Vašišt bei Manali grįžom namo. Vakare sutikom lietuvių porą, čia medaus mėnesio, ir maloniai paplepėjom prie arbatos.

Į Ladakh
Moto priparkuojam viešbutyje ir antrą nakties su kuprinytėmis pakuojamės į minibusą. Laukia 20 valandų važiavimas 470km iki Leh. Kelias siauras ir labai blogas jei išvis yra. Supa, kranto, meta iš sėdynės. Reikia didelės fizinės ištvermės, nes dar prisideda kilimai ir leidimaisi kalnų serpantinais. Altitudės pokyčiai plėšo galvą. Visi bendrakeleiviai pilki, juodom lūpom išskyrus nesveikai geltoną korejietį (mes laikėmės bene geriausiai). Bet viską atperka Himalajai. Spalvoti kalnai. Ar smiltainio kalnai su uolomis šlaite lyg ištirpusiais miestais. Tarsi iš tūkstančių uolų sudarytos iš žemės lendančios smailės. Žali samanoti galiūnai. Ir vis virš horizonto vis išlendančios smailios ar bukos snieguotos viršūnės. Kelyje kertame antrą aukščiausią auto važiuojamą tarpeklį Tang Lang La 17586 ft. Iš čia iki horizonto driekiasi gilūs slėniai.

Leh
Atvykstam baisiai nuvargę, vidury nakties, o čia kova už būvį. Sezonas ir turistų tiek daug, kad kiekviename iš 180 svečių namų atsako: nėra vietos. Laimei įsiprašom pas žmones į namus iki ryto, kai atsilaisvins kambarys. Dar pasikviečiam kartu atvažiavusį prancūzą Sylvain, su kuriuo ir leisim laiką kartu Lehe. Pirmą dieną atsigaudinėjam, o tada - žvalgytis. Miesto centre mečetė, bet pagrindinė ladakių religija - budizmas. Už mečetės kelios senamiesčio gatvės. Gražu, kad ir naujos statybos namai išlaiko architektūrinį vientisumą, visur tradicinės medžio drožybos langai. Miestas mažas ir ramus. Šalia visų gatvių čiurlena irigacijos kanalai, mat vandenį gauna iš ledynų. Dėl to miestas žalias, lyg oazė, apsupta Himalajų. Kur bebūtum, jei pakeli akis, horizonte - kalnai. Užlipam (visur trise) į kadaise buvusį aukščiausią pasaulio pastatą, dabar restauruojamus, Ladako karalių rūmus, primenančius Tibeto potalą. Aplankome netolimuose šlaituose aukštai įsikūrusias budistų gompas su spalvingomis maldų vėlevėlėmis, senomis skulptūromis ir padūmavusia nuo laiko sienų tapyba. Iš čia, kaip iš paukščio skrydžio, matosi visas, žalias Leh, toliau - Stok kaimas, o už jo, iš kalnų kyšo snieguota Kangri viršūnė.

Stok Kangri  6123m
Būtų gaila atvažiavus į Himalajus neužlipti kur aukščiau. Agnę paliekame medituoti Lehe ir su Sylvain imame gidą į kalnus. Nusimato keturių dienų trekas su kopimu į Stok Kangri viršūnę. Gal ir buožiška, bet turime gidą, pagalbinį berniuką ir arklininką su penkiais arkliais, deja kitaip negalim, mat neturim jokios įrangos. Pirmą dieną pradedame eidami upės vaga. Pakylame aukštyn per rudus, stačiai iš žemės styrančius sluoksniuotus kalnus ir žalių bukų kalnų papėdėje stojame pirmos nakvynės (aukštis 4400). Antrą dieną einame vos pora valandų ir pasiekiame bazinę stovyklą (aukštis 4900). Pasivaikštom po aplinkinius kalnus ir permiegam naktį altitudės aklimatizacijai. Kitą dieną poilsis prieš naktinį kopimą - 18 val miegot. Kadangi iš vakaro buvo labai debesuota ir lijo su kruša, bijom, kad nekopsim. Vidurnaktį keliamės, danguje plotelis žvaigždžių - nusprendžiam lipti. Einame tamsoje. Pirmą valandą lygiu šlaitu aukštyn, tada valandą per ledyną, peršokant pora plyšių ir per apšalusius akmenis aukštyn. Gabalą kelio palei aštrų kilometrinį skardį. Ir paskutinę atkarpą stačiai aukštyn iki sniego. Aplenkdami visas anksčiau išėjusi grupes, per 4,5 valandos užkopę, vieni stovime viršūnėje. Kaip tik prasisklaido debesys ir neužilgo pateka saulė. Visas pasaulis po kojom. Himalajai iki horizonto. Pasidžiaugiam vaizdais ir per 3 val grįžtam žemyn į stovyklą. Visi užmiega, o D dar perbėga mini trekiuką iki kito ledyno, kur prasideda upė, šniokščianti iš skylės kalno šlaite ir iki aukštesniosios bazinės stovyklos, dar kart pasigrožėti Stok Kangri viršūne. Permiegam, pakuojamės ir per dieną žemyn iki Leh.

(Deja, bet interneto kavinėje pasigavom virusą. Nuotraukos prarastos. Laimei, šį tą persirašėm iš Sylvain.

Ladakiečiai
Žmonės kurie visada šypsosi. Visur išgirsi džiaugsmingą "julley", žodį reiškiantį ir labas, ir ačiū, ir iki. Gyvename šeimos svečių namuose, taigi galime iš arti stebėti jų gyvenimą. Kas vakarą palei mūsų langą ilgai meldžiasi močiutė, nakties tamsoje jos mantros skamba kaip keisti užkeikimai. Vieną dieną kieme vyksta didelis šeimos susibūrimas vestuvių metinių proga, visi linksmi, daug juoko, aplinkui daug smalsių vaikų. Esant jaunam mėnuliui būrelis vienuolių namie esančioje švetyklėlėje atlieka puja. Stebūklinga klausytis būgnų, varpelių, kosminiais balsais giedamų mantrų.

Atgal į Manali
Šį kart renkamės dviejų dienų pervažiavimą viešu autobusu, nes mikriukas pirmyn mirtinai užkratė. Geriau, tiesa, ne labai - autobusas supa. Šiek tiek gelbėjo tarpinė nakvynė metalinėje pašiūrėje su dešimt lovų. Na ir žinoma visas kančias atpirko 475 km Himalajų vaizdų ir nuostabus kalnų peizažas leidžiantis Rothang perėjoje žemyn į debesis.
Manalyje padedam suplanuoti Sylvainui jo paskutines savaites Indijoje ir su juo atsisveikinam iki pasimatymo Europoje. Persipakuojam daiktus ir pasiruošiam į kelią. Bene 3 savaites nervažiavom motociklu.
Shimla
Vietinių turistų kurortas. Kadaise niekam nežinomame kaime atostogų vilą pasistatė britų valdininkas, mat vasarą čia vėsu, o kalnai primena Škotiją. Ilgainiui tokių kaip jis atsirado daugiau, o vicekaralius pasistatė net rūmus. Taigi dabar, kalno šlaite, keliose automobiliais nevažiuojamose gatvėse yra gan didelis puikios europietiškos architektūros kaimas su neogotikinėmis bažnyčiomis, teatru ir didele pilimi apsupta angliškų geometrinių parkų su rožių sodais. Pėjus toliau kalne milžiniška rožinė Hanumano, dievo bezdžionės, statula matoma iš visos Šimlos. Kalnas savaime suprantama knibžda bezdžionių ir gan aršių, matėm kaip viena apkramtė tetai koją.

Kaip neplanuotai pasiekėm sostinę
Ryte bundančioje Šimloje stebėjome nešikus skubančius užnešti prekes į kalną. Pervažiavom nuostabias kalvas Kinnaur slėnyje. Išvažiavome iš Himalajų į plynaukštes, kurios tolygiai nusileido iki labai Lietuvą primenančių lygumų (tik vietoj beržų eukaliptai, o žiemkenčių vietoje ryžių laukai). Vingiuotus kalnų kelius pakeitė trijų juostų lygi magistralė. O kadangi neradom kur pakeliui nakvot, vakrop įvažiavom į Delį. Labai bijojom eismo, bet labai ramiai įvažiavim labai giliai, deja ne iki galo. Likus 3,3 km iki tikslo - kamštis. Pusvalandis laukimo ir dar liūtis. Galiausiai pajudėjom vėžlio žingsniu, per gatvėmis tenkančiais upes su mase kelio  juostų nepripažįstančių indų. Autobusai, mašinos, motorikšos, velorikšos, dviračiai, motociklai, jaučių vežimai, prekių karučiai ir pėstieji - nevaldoma per gilias rudas  balas ir duobes judanti nesustabdoma  masė. Nenusakomas potyris. Sostinė. Valanda mėsmalės. Dar valanda paieškos ir mes viešbutyje. Tada trumpas pasivaikščiojimas siaurų naktinių gatvių labirintais, aštrus gatvės maistas, stiprus alus ir karštas dušas, kaip atpildas už ilgos dienos kelią.

Delhi
Didelis, purvinas ir sausakimšas. Tuo pat labai skirtingas. Nuo benamių po tiltais, triukšmingų ir gyvų turgų senamiestyje iki dar britų statytų nuostabių alėjų, prabangių gyvenamųjų rajonų ir nuostabaus munghalų islamiško palikimo šedevrų.
Gyvename turistų pamėgtame traukinių stoties rajone. Senamiestis. Siauros gatvelės, gatvės maisto prekeiviai, rikšos, henos piešėjai, parduotuvytės ir nesibaigiantis turgus bei gatvės šurmulys. Nusukus nuo pagrindinių gatvių žmonės gyvena atvirom durim ir matai kaip stori dėdės su tetom valgo sėdėdami lovose. Chaosas ir purvas. Tuo pat metu ir žavu ir baisu. Vargina, kad vis kažkas spokso, siūlo kažką, stumdo spūstyse, bando pervažiuoti, ar pakalbinti. Panašu, kad indai turi neeilinį talentą viską užši... užšnerkšti. Kadaise buvę nuostabūs senamiesčio namai dabar purvini, apgriuvę, apkabinti reklamomis, laidais, sulopyti polietilenu. Visos šiukšlės gatvėje. Zuja šunys, žiurkės ir karvės. Vietiniai vargsta ne mažiau. Gatvė vargina, bet ne mažiau žavi ir stebina.
Pirmą dieną užeiname į sikhų šventyklą, kur kaip įprasta skamba nuostabios giesmės. Užsukame į džainistų, gerbiančių visa kas gyva, šventyklą su paukščių ligonine. Ir pralaukę trumpą liūtį po medžiu einame į Raudonąjį fortą. Kitaip nei Pakistane Lahoreje, šis munghalų fortas buvo statomas lygioje vietoje, todėl išplanavimas tvarkingas ir simetriškas. Įėjimo vartai įspūdingo dydžio, tada trumpas turgaus paviljonas. Pereinam per pastatą su arka, kur iš antro aukšto būgnininkai skelbdavo atvykimą ir palei vandens kanalą einame iki kolonados, kur viešiems  soste sėdėdavo maharadža. Visas šis kompleksas pastatytas iš raudono smiltainio, o už jo asmeniniai maharadžos ir haremo pastatai iš balto marmuro. Mečetė, vonios, žvėrių kovų ringas, miegamasis korpusas su balkonėliu, kur jis pasirodydavo liaudžiai, privačių priėmėmų atviras pastatas su sostu ir kaip ir Lahore forte veidrodžių salė. Marmurinės kolonos raižytos ir inkrustuotos pusbrangių akmenų mozaikomis, vietomis sienos tokios plonos, kad per marmurą permuša saulės šviesa. Didžią dalį fasadų puošia šešiakampė žvaigždė - munghalų kosmoso ir amžinybės simbolis. Pastatuose fontanėliai, kuriuose šaltas vanduo vėsindavo orą, o tada gražių ažūrinių kanalų sistema tekėjo drėkinti didžiulių aplinkinių sodų apjuostų aukšta raudona siena.
Vėliau truputį pasiklydom ir galiausiai per turgus nusibrovėm iki Jama Masjid. Kaip ir Lahoreje ši didelė mečetė statyta iš raudono smiltainio, su trim kupolais ir kiemą juosiančia arkine siena, bei keturiais kampiniais minaretais, tiesa ši dekoduota baltu marmu ir talpina tik 25000 besimeldžiančiųjų. Atsisėdome šalia centre esančio baseinėlio, prie kurio musulmonai prieš maldą pagal tradiciją kruopščiai nusiplauna rankas, kojas ir veidą, ir ramiai stebėdami žmones sulaukėm giedamo vakarinės maldos kvietimo "Alahu akbar".

Kita diena pradėta pusryčiais gatvėje. Pigiausia ir dažnai skaniausia. Delyje judame metro. Metro naujas švarus ir tvarkingas, be to baisiai pigus. Net keista išeiti iš gatvės šurmulio ir purvo į kondicionuojamus naujutėlius vagonus ir stotis. Beje, keli pirmi vagonai skirti tik moterims. Važiuojame lankyti Hajumano mauzoliejaus. Statyba vyko 16 a viduryje. Su šiuo pastatu į Indiją atkeliavo persiškas statybos stilius (bet čia gimė ir pirmą kart naudota raudono smiltainio ir balto marmuro mišinys). Būtent šis pastatas įkvėpė Taj Mahal statybą Agroje. Įspūdingo dydžio šimtus kapų talpinantis mauzoliejus kadaise buvo apsuptas 12ha sodų. Puiki simetrija ir stilius. Aplinkui dar keli mažesni mauzoliejai, tarp jų ir 13 a nuostabaus detalumo aštuonkampis pastatas apsuptas aštuonkampio sodo su akmeninėm sienom. Popiet pervažiuojam į New Delhi, prie Gate of India. Perbrendam purvu kelių kilometrų gan apleistą ir benamių gyvenamą parką iki parlamento, sekretoriato ir prezidento rūmų. Čia tvarka, švara ir žydi gėlės (šiukšlės už kampo). Didingą simetrišką kompleksą iš akmens pastatė britai paskutiniais savo valdymo metais. Tada nuvažiuojam iki prabangių parduotuvių gatvės, bet bandymas atrodyti vakarietiškai Indijai netinka, taigi šiaušiam atgal į Senojo Delhi triukšmingų gatvelių labirintus pieštis hena.
Paskutinė diena puikiame nacionaliniame muziejuje giliau  pažindinantis su istorija ir menu. Įspūdingiausi artefaktai: Budos palaikai ir Ašokos ediktai iškalti akmenyje (plačiau). Vakaras  apsipirkimui. O pieštis hena patiems daug įdomiau.
Rytoj link Taj Mahal.

Taip pat planuojames kelia tolyn i kur sukti, ka dar norim pamatyt ir kiek dar laiko norim but Indijoje, skaiciuojam lesas ir kantrybes ribas. Pasakius tiesa truputi pavargom nuo ju - visur chaosas, betvarke, zmones ikyrus ir buki, lenda svekintis, kazka parduot ir pan. Neissiauklejimas nesuvokiamas. O kur dar ziaurus skurdas - gyvena siukslynuose, tustinasi tiesiog gatveje. Kelia dvejopus jausmus ir gaila ju ir naikint norisi, panasu plinta kaip koks uzkratas. Bet mokomes kantrybes ir tuo paciu ivertiname kokioje nuostabioje aplinkoje mes gyvename Lietuvoje. Indijos siaure absoliuciai isimylejome, bet cia ji - Indija - visiskai kitokia, kol kas sunku pasakyt ar zavi ar kelia neapykanta. Ranka jau isvaduota is gipso, bet dar sunkiai valdoma, reikia kad raumenys vel ismoktu dirbt po 6 sav stagnacijos. Tai darom pratimus, saugom nuo bereikalingo kruvio (vargsas Daumantelis). Valgom daug pieno produktu, net radom kazka panasaus i kefyra... :))  Smarkiai susiduriam su religija ir tikinciais zmonemis, susidaro ispudis, kad tai pagrindine salies problema- jie nieko negerbia (kitu zmoniu, gyvunu, gamtos, nuosavybes) iskyrus savo milijonus dievu (kuriu nera)... Viska patiki dievu valiai - uzsimerkia ir soka sunkvezimiui po ratais: suprask atskris Hanumanas ir isgelbes jei ka...Kolkas tokia mums ta Indija - zavinga savo spalvomis, tradicijomis, palikimu, o kartu baisu baisu koks gyvenimas verda dabar.

107 dienos (15300 km) kelyje.
(Tiesa nuotrauku ikelta nedaug. Virusai gyvena Indijos kompiuteriuose. Artimiausiu metu tikiu bus tik Blogo irasai, o nuotraukas bijome prarasti. Taip kad - veliau. Nepykit)