Ruanda

Važiuodami čia žinojom tik, kad tai ekonomiškai viena stipriausių centrinės Afrikos valstybių, kad prieš 24 metus buvo žiaurus pilietinis karas ir kad dabar čia labai saugu.

Šiaip plano važiuoti būtent į Ruandą neturėjom, norėjom atostogų, o čia iššoko gera lėktuvo bilietų kaina (~420€/žmogui). Savaites iki išskridimo daug dirbom, tai kelionės plano pilnai susidėliot irgi nepavyko. Pažiūrėjom tik kad galima vizą gaut ant sienos, nusipirkom mūsų mėgiamą Lonely Planet, pamatėm kad yra kur trekint, kajakint, nac. parkų ir pirmyn.

Įdomesnis skrydžio faktas: lėktuvas iš Stambulo nusileidžia Kigalyje, išlaipina pusę keleivių, o likę skrenda toliau į Ugandą. Skrisdami atgal taip pat leisimės Antebėj papildyt lėktuvo.

P.S. vizų gavimas oro uosto emigracijoj labai paprastas.

Kigali

Didelė, švari, tvarkinga sostinė. Tiesa, tikėjausi aukštesnio ir įspūdingesnio centro, bet juk ir važiuojam savom akim pamatyt, kad yra kitaip nei įsivaizduojam. Kas tikrai nustebino ir džiugino ne tik Kigakyje bet visoje šalyje: tai bene pati švariausia valstybė, kokią yra tekę matyti. Gatvėse nėra šiukšlių, netvarkos ar neturto yra, o šiukšlių NULIS. Net mieste pratekantys upeliukai ir kanalai idealiai švarūs. Dar plius nepriekaištinga pagrindinių gatvių asfalto būklė, kelio ženklų ir šviesoforų laikymasis bei žmonių praleidimas perėjose ir visi galimi Afrikos įsivaizdavimo stereotipai sulaužyti.

Įsikūrėm netoli centro jaukiam viešbutuky ir pirmą dieną po darbinių savaičių ir ilgo skrydžio praleidom ramiai bimbinėdami po centrą, išsikeitėm pinigų. Beje stambiausia kupiūra ~5€, tai gaunam malką pinigų. Prasukom pro turgų, pavalgėm stebėdami gatvės šurmulį ir vakare ant stogo terasos paragavom vietinio alaus. 

Miesto centras mažas, visur vaikštom pėsti.

Antrą dieną jau turėjom planą. Ryte į genocido muziejų susipažint su pilietinio karo, ar labiau genocido, priežastimis ir pasekmėmis. Beveik milijonas nužudyta per 100ą dienų. O popiet į neįspūdingą, nebent mėgstat gyvates, Natural history muziejų. Įdomiausia matyt tai, jog nuo čia, vokiečių kolonizacijos metu prasidėjo Kigalis kaip miestas.

Maistas kolkas žavi, nieko egzotiško, bet viskas pasakiškai skanu, įtariam mėsa ir daržovės vietinės ir šviežios, o dar yra tokio čiliukų aliejaus, mmm.

Trečią dieną einam į autobusų stotį judėti į šiaurę link Vulkanų nac parko. Ir čia esam vėl maloniai nustebinti. Gatvės pardavėjai siūlo pirkt, o pasakius jog nenori, tiesiog nebesiūlo, taip dar nebuvo. Jei bando kibt koks vaikas, vietiniai žmonės patys nuveja, duok ramybę. Stotis kaip visos, gan chaotiška, bet paklausus iš kur važiuoti, iškart gaunam nuorodą. Kainos ir kryptys surašytos, palaima. (2 vandų kelionė 1,6€) Deja autobuse su vietiniais diskusija nepavyko, mat mes nekalbam prancūziškai, o jie angliškai, bet buvo daug gestų kalbos ir juoko.

Musanze & Vulkanų nac. parkas

Atvykus prie mūsų prisistato žmogus, atspėja mūsų viešbutį ir sakosi dirbantis jame gidu. Mes, kaip patyrę abejotojai - suabejojam, bet nevejam šalin, nenaujeina, lai eina šalia jei nori. Ir didelei nuostabai, atėjus į viešbutį priimamojo berniukas sako, jog tai tiesa ir jis jį remomenduoja. Vėlgi, mes kaip patyrę abejotojai - suabejojam, ir pasitikrinę kainas suprantam, kad jokios apgaulės. Mums tikrai bando padėt ir viską suorganizuot gerokai pigiau. Dar kart valio Ruandai už malonų stereotipų laužymą.

Planuodami ką lankyti labai norėjom pamatyti gorilas, bet paskaitę daugiau supratom, kad nebenorim. Vien leidimas į tokį treką 1500$ žmogui, plius transportas ir žiū jau pigiau atskira kelionė į kaimyninę Ugandą, kur toks leidimas tik 400-600$. Suprantama ir Ruandos turizmo politika: gorilų mažai, turistų daug, gal geriau tegu mažiau-brangiau jas lanko.

Atkritus gorilų stebėjimui, iš kelių galimų trekų ir kopimų pasirenkam 3711m Bisoke ugnikalnį su ežeru krateryje. Anksti ryte mus pasiima iš viešbučio ir nuveža į nac. parko būstinę. Ten turistai rūšiuojami į grupes pagal veiklas. Kas pas gorilas, kas į ugniklanius, kas pasivaikščiot takais. [Svarbu vyksiantiems: visuose nac. parkuose susimokėti galima arba iš anksto internetu arba tiesiogiai parke, bet svarbu turėti ne tik kreditinę kortelę (grynųjų neima), bet ir prisijungimą prie banko, smart id, ar telefoninį patvirtinimą kodu, mat mokėjimas vykdomas ne kortelių skaitytuvu; tik PIN neužteks]

Taigi, gidai turi rytinį susibėgimą, tada išsiskirsto į savo grupes (be gido ir ginkluotos apsaugos negalima, mat gyvūnai ir pasienis su Kongu) ir visi pajuda į savo trekų pradžias. Svarbu atvykti su džipu, nes parke esantis kelio gabalas grubiai grįstas vulkaniniais akmenimis ir vairuotojų šmaikščiai vadinamas 'african masage'. Priekalnėje gauname lazdas ir perėję per dirbamus laukus pradedam kopimą. Laimė vakar nelijo, jau dabar vietomis klampojam per purvus, bet matėm nuotraukų, žmonės grįžta išsimauroję dumble iki ausų. Kopimas status, sunkus, skubam ir kepinanti pusiaujo saulė nepadeda. Aplink tikros daugiasluoksnės vešlios žinomų ir ne augalų džiunglės bei paukščių gausa. Bėgte aukštyn. Kopę žino, paskutiniai 100m, kai jau matai tikslą,- lengviausi ir tuo pačiu alinančiai ilgi. Yra! Viršūnė, krateris, kraterio ežeras, smalsi varna, sunkiai užsineštas užkandis, debesyje šmėkščiojanti gretimo ugnikalnio viršūnė ir po 20 min grožio, dėl artėjančio lietaus - žemyn. O žemyn dažnai sunkiau. Bet, štai ir stebuklas ir begalinė sėkmė, tiesiog ant mūsų nusileidimo tako tupi ir į usnį panašų spygliuotą augalą ėda gorilos patinas. Tenka praeiti vos per kelis metrus nuo jo, o jam nė motais. Trumpam sustojam pasigrožėti. Didingas gyvūnas, net ašaros kaupias kaip gražu. O pasileidus dar 20m netoli tako patelė su dviem pasišiaušusiais jaunikliais. Uff, sėkmių sėkmė!

Saugiai nusileidžiam kaip tik iki pirmų lietaus lašų, aptarinėdami įspūdžius išgeriam kolos ir atgal į viešbutį mirtino nuovargio miego.

Gisenyi & Kivu ežeras

Ryte į stotį. Čia vėl nuostaba dėl organizuotumo ir tvarkos. Pirma kontora į kurią užėjom rekomenduoja eit į gretimą, mat jų autobusas pusvalandžiu greičiau, nereiks laukt. Kadangi lyja, visus iki autobuso palydi su dideliu 'pliažiniu' skėčiu. Važiuojam link Kivu ežero. 

Kivu ežeras dvidešimtuke pagal tūrį. Šiaip neatrodo toks dielis, tolimam anam krante puikiai matosi keliom eilėm stūksantys Kongo kalnai ir ugnikalniai. Bet ežero gylis vietomis siekia 500m mat jis, kaip ir visa Ruanda yra Didžiajame Rift Slėnyje (Afrika lėtai plyšta). Čia tektoninė riba, per ketvirtį planetos, todėl ir ugnikalniai bei kalnai.

Viešbutį pasirinkom toliau nuo miesto, pakrantėje prie Rubona pusiasalio. Tad nuo stoties iki viešbučio imam mototaksi. Atvykę tik išsiaiškinam turus, trekus ir galimybes. Antrą dieną lėtas 10km prasiėjimas pėstute pakrante per kaimus Congo Nile trail, sekant smalsiems vaikams. Sekmadienio vakarą užbaigiam vietiniam pakrantės bare valgydami nuostabiai šviežią žuvį, stebėdami vietį jaunimą ir adaptuotus tradicinius šokius. Plastikiniai stalai, šviečianšios girliandos, alus ir triukšmingas DJ privalomi. O trečią dieną kajaku, laimei galima be gido, šešių valandų prasiirklavimas į mažulytes negyvenamas salytes ir karpytomis pakrantėmis stebint žmones dirbančius laukus, žvejojančius, statančius. Pasisekė, kad lynojo, mat saulė ant ežero būtų iškepus, o lietutis maloniai gaivino. Didžioji dalis pakrantės kalvų dirbamos. Dirbamos rankom, nes technikos nėr ir neįkoptų. Žmonės mojuoja, sveikinasi, ypač vaikai, dažnai darbas sustoja, nes rekia stebėt kol 'muzungu' (baltasis keliautojas) nedingsta už posūkio. Paplaukus giliau į ežerą - ramybė, tik sklinda nuo kranto dainų fragmentai ar vaikų klegesys.

 

 

 

Paskutinės dienos Gisenyi planas jau kelintą kartą keičiasi. Planavom turą valtim į salas, bet vis gąsdino akšta turistinė kaina, kol buvo įvykdytas tradicinis RPG žaidėjų triukas. Vietiniam neturistiniam bare užsakant maistą paklausti padavėjo: gal pažįsti ką su valtim kas galėtų mus paplukdyti? Po skambučio randam kapitoną, ir sutariam plaukti į kavos plantaciją, šikšnodparnių salą ir ne grįžti atgal, o išsilapinti toliau esančiam mūsų tiksle Kibuye. Kaina - mažiau pusės pirminio derinto turo. Išvada, jei yra lašas laiko, išeiti iš baltųjų apspistų viešbučių ir tiesiog uoste paklausti ar yra norintis užsidirbti kapitonas verta.

Taigi ryte mus pasitinka padavėjas, kuris plauks su mumis ir bus gidu, kapitonas su puikia dengta valtim ir dar vienas berniukas, kaip vėliau juokaujam, dirbantis kontrasvoriu valčiai balansuoti kai mes keičiam sėdėjimo puses žvalgydami grožius. Pirmas sustojimas kavos plovimo stotyje. Tiesa kavos derlius tik po mėnesio, bet ten dirbantis menedždris išsamiai papsakoja visus auginimo įpatumus, parodo laukus, įrengimus ir procesą. Pabaigoje vaišina kava. Sako, kad  patys labiau mėgsta arbatą ir nieko keisto, mat kavos tiesiog nemoka ruošt :) Sekantis sustojimas Napoleono sala, kur gyvena tūkstančiai vaisius valgančių šikšnosparnių. Jie nebailūs ir kopiant į viršūnę praeini pro pat jų apspistus medžius. O nuo viršūnės atsiveria puikiausi Kivu ežero, salų ir Kongo kalnų vaizdai, dar ir diena pasitaikė saulėta ir skaidri tai tik gražiau.

 

 

 

 

Oras. Nežinodami pataikėm į lietų sezono pradžią. Jau po lėktuvo bilietų pirkimo žvilgtelėję į orų prognozę truputį nustėrom. Visas dienas savaitę į priekį žadėjo nenutrūkstamas liūtis ar audrą su žaibais. Nusprendėm atlaikysim ir prisipakavom drabužių nuo lietaus. Prognozės melavo, įtariu su išsibalansavusiu klimatu numatyti tiesą išvis sunku. Stipriai lijo pirmą dieną, net skėčius nusipirkom (labiau tarnavo nuo saulės). Vėliau irgi lynojo, bet tropinis karštis ir lietutis net malonu. O tai, kad debesuota padeda nesudegt saulėj. Tiesa matomumas ne visada puikus, bet užtat turistų mažiau. Rwanda beveik ant pusiaujo tai kiaurus metus +23°C.

Kibuye

Vėlgi įsikuriam toliau nuo centro ant ežero kranto. Čia miškais apžėlę kalvos ir salų gausa, dar gražiau nei Gisenyi. Bet, kadangi kajakinom ir salas žiūrėnom iš ten, tai čia tik tarpinė stotelė judant link Nyungwe miško nac. parko. 

Gisakura

Nedidukas kaimelis kalvose prie pat Nyungwe miško nac. parko vakarinio reindžerių posto. Apsigyvenam svečių namuose pas nuostabų sąvininką Jackson. Dėl nesezono gaunam geriausią kambarį, o savininkas mums visas dienas padeda organizuotis transportus, puikiai maitina ir duoda visą įmanomą informaciją kaip efektyviai susisukt parke.

Nyungwe miško nac. parkas

Čia pagrindinis mūsų tikslas šimpanzės. Jau iš vakaro esam užrezervavę vietą ture, tokia tvarka. Kylam anksti ryte, jau patys iš savęs juokiamės, kokios čia atostogos, kai beveik kasdien 6ą su žadintuvu kylam :) Iki parko nubirbiam mototaksi su viltim prisiplakt prie kitų turistų į džipą ir taip sutaupyt pinigų, bet vietos nėr, tai su reindžerių pagalba greit susiorganizuojam auto ir pirmyn. Nuo parko važiuojam virš valandos iki Cyamudongu turizmo centro. Iš čia gidas, telefonu perkalbėjęs su šimpanzių sekliais, mus veda stačiu šlaitu žemyn, trumpindamas kelią, ir neilgai trukus mes jau prie bandos. Stebim kaip jos laipioja medžiais, šūkauja, blusinėjasi, bendrauja, išsivertę šildosi saulėj. Pajudėjus joms sekame iš paskos, prie žmonių jos jau pripratę, arti neprisileidžia, bet stebimos visiškai atsipslaiduoja ir užsiima savo reikalais. Būdami čia dar pamatom Mona kalnų beždžionių.

Po šimpanzių stebėjimo grįžtam į Gisakura reindžerių postą ir tą pačią dieną spėjam į gretimą mišką prie arbatos plantacijos laukų stebėti Colobus beždžionų. Šios maitinasi, žaismingai šuoliuoja medžių viršūnėm, ilsisi, čiupinėjasi. Stebim jas gerą valandą ir pėstute per arbatos laukus grįžtam namo, kur laukia vakarienė ir karštas dušas. Sekančią dieną dar planavom važiuoti į Uwinka stotį šitame nac. parke prasieiti medžių viršūnėm pratemptu taku, bet po tokios įpūdingos dienos, nusprendžiam, kad nesužavės ir geriau autobusu žvalgydamiesi pravažiuosim per visą nac. parką iki Huye, o iš ten jau atgal į Kigalį.

Čia atsiskleidžia mažiau lankomų vietų ir neturistinio sezono įtaka - pardavėjai ir pavežėjai puola labiau. 

Pakeliui kelis kartus tenka stoti patrulių patikrinimui, visus išlaipina iš autobuso, tikrina daiktus, mūsų ne. Ir kariuomsnės daugokai, gal pratybos. Pasirodo, praeitą savaitę Burundžio pusėj įvyko susišaudymas, aštuoni negyvi. Burundis kaltina ruandiečius, šie neigia. Bet akivaizdžiai neramu.

 

Kigali

Šešios valandos autobusu. Senokai taip varginančiai nevažiavom, o atvykus dar ir užklumpa baisinė liūtis, džiugu tik, kad prognozės melavo ir taip nepylė visas dienas. Tenka slėptis vaistinėj kol aprims. Pareinam į kinų valdomą viešbutį ir penktadienio vakarą praleidžiam 'prabangiam' restorane klausydami gyvos muzikos. Viešbutis, panašu, buvo aukščiausio lygio, bet taip pat artodo, kad nė lašo neremontuotas bent 20 metų. 

Akys matyt priprato prie turistiškesnių vietų ir džiunglių grožio,- Kigalis nebeatrodo toks švarus ir žavus kaip tik atskridus. O gal čia po liūties.

Paskutinę dieną, prieš einant miestan lauktuvių ir suvenyrų, tenka sulaukt 11os valandos, nes prekyba uždaryta. Paskutinį mėnesio šeštadienį šalyje vyksta masiniai viešieji darbai, suprantu, viskas valoma ir tvarkoma, tik tada vėl atsidaro verslai. Ir neduokit išmaldos prašytojams, gatvėj matėm vaikų 'mafiją' atvirai pinigais besidalinančią su rimtai atrodančiais dėdėm.

Sulaukiam vėlyvo skrydžio ir paliekam Ruandą.

 

Nesakom, kad atvykę čia rasit Šveicariją, matyt ir nusiviltumėt atkeliavę tokį kelią. Šalyje rašgingumo lygis tik 70%, o baigę mokyklą dažnai neįperka universiteto. Mūsų akimis, Ruanda ideali šalis tiems, kas bijo ir tuo pačiu nori Afrikos. Geras ir saugus pirmas žingsnis. Taip pat paprasta dalykus organizuotis vietoje patiems. Autobusai važiuoja dažnai, šalis mažytė, kainos surašytos, žmonės paslaugūs, daug šypsenų. Patiko sutikto keliautojo komentaras: visa šalis atrodo kaip kurortinis miestelis. Pritrūko poros dienų nuvykti į Akagera nac. parką į tradicinį Afrikos safarį. Dabar diskutuojam, kad neblogas variantas nuomuotis savo automobilį, būtų galima spėt nuveikt šiek tiek daugiau, taupant pervažiavimo dienas, bet dabar buvo daugiau kontakto su vietiniais žmonėm.

Kenija

Pirmas kartas Afrikoje (Marokas matyt nesiskaito). Tik atvykus jaučiasi, kad šalis turistinė. Žmonės šypsosi ir yra labai paslaugūs. E-vizą per porą dienų buvom pasidarę internetu, tai sienos kirtimas be jokių klausimų ar gaišaties.

Nairobi
Oro uoste nusiperkam vietinį SIM ir susiskambinę su buto savininke susiorganizuojam dvigubai už taxi pigesnį paėmimą uberiu. Plepėdami su nuostabiu vairuotoju pasiekiam laikinus namus ir lūžtam miegot.
Ryte kylam ir per priemiesčius atpėdinam į centrą ieškot safario. Buvom nusprendę neužsakinėt iš LT internetu, o ieškot vietoje pigiau ir lanksčiau. Safario organizatoriaus paieška pasirodo nėra tokia paprasta kaip tikėjomės. Nėra kažkokios gatvės kur jie visi būtų susispietę. Tenka lįsti į ofisinius pastatus, ieškoti kabinetų, o dauguma Lonely planet'o siūlomų firmų parduoda tik brangius privačius turus ar išplečia akis nesuprasdami, kaip išvis jų ofisą radom, o tada traukia kainą iš interneto ir užmetinėja antkainį. Gatvėje jau turime grupę pagalbininkų/priekabiautojų norinčių nuvesti į "jų" turų organizaciją. Po kelių valandų bergždžio ieškojimo sutinkam būti palydėti mandagaus asmens (prisistatančio turo virėju, žinoma vėliau paaiškėja, kad tai melas) ir atsirandam  "Splendours of Africa" ofise. Išsirenkam mus tenkinantį maršrutą, beveik dvigubai nuderim kainą ir patenkinti užsisakom šešių dienų turą į Masai Marą ir Amboseli su tarpiniu sustojimu prie Nakuru ežero.
Kaip stebuklas, toliau vaikštant gatvėmis jokių priekabiautojų, matyt veide parašyta - nieko neieško :)
Pats miestas didelis (6,5mln.gyv) ir šiukšlinas, tikros betoninės džiunglės su automobilių spūstimis ir iš jų besiveržiančiais juodų dūmų kamuoliais. Bet visai šalia esantys gamtos rezervatai ir iš jų atskrendantys paukščiai bei visur vešinti augmenija vaizdą gerina. Vietiniai žmonės labai gražūs ir jų kalba keistai graži, o turistų per dieną sutinkam vos kelis.
Dar spėjam papietaut ir užsukt į Nacionalinį muziejų. Maistas puikus, o muziejus tikrai nevertas sugaišto laiko. Užsukam į parduotuvę smulkmės ir jau artėja šešta valanda kai ties pusiauju akimirksniu sutemsta. Visur vaikštom pėsčiom, o Nairobis garsėja vagystėm po sutemų. Nenorim tokios patirties ir pasigailim, kad nenusipirkom interneto į savo SIM, mat išsikviest uberį būtų šaunu. Beieškant wifi randam Boda-boda (vietiniai moto-taxi) ir nardydami tarp miesto spūsčių mažais motocikliukais parbirbiam namo. Ryt pas žvėris.

 

Masai Mara nac.parkas
Anksti ryte susitinkam su kitais turistais ir prasideda rūšiavimas. Žmonės iš skirtingų agentų ir su skirtingais kelionės planais, tai po poros valandų daiktų iš busiko į busiką perdėliojimo ir lengvos maišaties mes pajudam iš Nairobio. Grupė mišri, bet jauki, o svarbiausia gaunam patyrusį gidą šauniu humoro jausmu.
Iki Masai Maros važiuojam gerą pusdienį, paskutines valandas kratydamiesi raudonos žemės žvyrkeliu išvagotu jį kertančių upeliukų. Apsistojam palapinėse ir tą pat dieną išjudam trims valandoms į vakarinį safarį.
Čia ir prasideda nuostabūs dalykai. Vos nuvažiavus kelis šimtus metrų nuo vartų mus pasitinka žirafos, tada zebrai, impalos, buivolai, gazelės kiti raguočiai. Tą pat vakarą pamatom karpuočių, šakalų, porą dramblių kaimenių ir besiilsintį liūtą. Žvėrių gausu ir jie visiškai nebijo automobilių, taigi daugumą galime stebėti iš 2-3m.
Parkas Kenijos pusėje nėra didelis, bet su Tanzanijoje prasitęsiančiu Serengečiu užima apie ketvirtį Lietuvos ploto, o šiuo metu žvėrys sumigravę į Kenijos pusę. Kitą dieną su puse raižome skersai išilgai ieškodami retesnių ir geriau besislepiančių gyvūnų. Malonu, kad nevažiuojam grupe, o pasklidę po parką, dažnai iki horizonto nėra kito automobilio, tik gyvūnų bandos. Gidai bendrauja racijomis ir informuoja jei randą ką įdomaus. Viso pamatom aštuonis liūtus (tarp jų pora sumedžiojusi zebrą ir kita besiilsinti prie pusiau suėstos gazelės), pora gepardų ir net vieną iš šešiolikos parke gyvenančių juodųjų raganosių, kuris būdamas trumpų nervų vaiko šalia pasitaikiusį strutį ir bando grasinamai pulti vieną iš džipų.
Iš didžiojo penketo nepavyksta pamatyt tik gerai besislepiančio leopardo. O įspūdingiausias momentas - medžiojantis gepardas. Jis lėtai pro krūmus prisėlina iki pat pat mūsų automobilio ir naudodamas jį kaip priedangą gan ilgai stebi toliau besiganančias antilopes. Atsitraukiam kad netrukdytume ir neilgai laukus gepardas žaibiškai pasileidžia link bandos, užveja šonu, prisiveja ir pargriauna jauniklį, bet jo mama grįžusi ragais nuvaiko gepardą, kuris nieko nepešęs lieka stovėti dulkių kamuoly ir visa tai tik už 150m nuo mūsų, nuostabu. [video nuoroda]

 

 

 

 

 

Masajų kaimas
Dažniausiai vengiam tokių vietų, bet čia viskas atrodo tikra. Kaime gyvena apie 200 masajų, kiekviena šeima savo nedideliam moliniam name. Mums atlieka tradicinį šokį, aprodo namus, papasakoja tradicijas, kaip kad jaunuolių brandos išbandymą išeinant keliems mėnesiams su senoliu į savaną ir galiausiai liūto medžioklę (vieną visai grupei). Beje ikoniškas šokinėjimas aukštyn yra piršlybų ritualas, kuo aukščiau iššoki, tuo mažiau galvijų moki už žmoną. Dažna poligamija. Masajai užsiima išskirtinai gyvulininkyste, nemedžioja laukinių gyvūnų ir niekad nekerta žalio medžio. Kas 8-10 metų visas kaimas keliasi gyventi į naują vietą ir stato naujus namus. Apsilankymo pabaigoje neišvengiamai tenka nusipirkti rankdarbį.
Grįždami į kempingą dar užsukam į mokyklą-internatą ir smagiai prisijuokaujam su vaikais.

 

 

Nakuru ežero nac.parkas
Pusdienis pervažiavimo iš Masai Maros nakvynė ir lekiam žiūrėt flamingų, babūnų, baltųjų raganosių ir liūtų, kuriems šiuo metu pats dauginimosi įkarštis.

 

Amboseli nac.parkas
Čia be kitų gyvūnų mūsų tikslas - drambliai ir jų čia šimtai. Parko centre didelė pelkė aplink kurią ir spiečiasi visa gyvūnija. Gyvūnų koncentracija šiuo metu čia net didesnė nei Masai Maroj ir visur didelės kaimenės dramblių. Didžiuliai patinai gainioja viens kitą, mažyliai žinda motinas ir visi džiaugiasi purvo ir dulkių voniomis. Net pavyksta pamatyti besiporuojančius dramblius ir ypatingai retą atvejį - dvynukus. O viską vainikuoja fone stūksantis Kilimanjaro snieguota viršūne.

 

 

 

Baigiam safarių turą ir toliau keliaujam savarankiškai.

Naivasha
Grįžtame į Rift valey - tektoninį plyšį besitęsiantį beveik per ketvirtį planetos, nuo Mozambiko iki Raudonosios jūros.
Čia esam užsirezervavę palapinę kaip safariuose, o atvykus mus veda prie "spuogo", kur net netilpčiau išsitiest, bet po trumpos diskusijos mus įkelia į namelį. Žadėtas wifi irgi neveikia, bet kitą dieną susitvarkom mobilų internetą. Viešbučio vieta Booking..com ir ta nurodyta gerais 3km toliau nuo ežero kranto. Taigi savarankiško keliavimo pradžia slidoka, bet visus melus ir nesusipratimus atperka profesionalūs darbuotojai ir labai paslaugus savininkas. Naivaša nieko vertas miestukas, bet aplink gausu veiklos, spėjam tik pusę norų įgyvendint.

 

Hells Gate nac.parkas
Šį rinkomės, mat į jį galima patekti be gido ar reindžerio. Nuomoji dviratį prie vartų ir mini gerai pažymėtais takais, o aplink visiškai nebaikštūs zebrai, impalos, karpuočiai bei toliau besilaikančios žirafos su buivolais. Pradžioj nejauku kai kelią pastoja koks gyvūnas, bet supratus, kad mes jiems nė motais, lieka tik mėgautis jų artumu. Kitame parko gale stačios ir gilios lietų sezono srovių paliktos įspūdingos išgraužos. Dar pasivaikštom kelis kilometrus upeliuko vaga ir užkopiam į kanjono viršų stulbinančių vaizdų.

 

 

 

Longonot nac.parkas
Čia stūkso 2780m miegantis ugnikalnis idealiai apvaliu krateriu su uždara ekosistema viduje. Čia irgi galima eiti be gido - mūsų mėgstamiausias variantas. Pora valandų kopimo viršun. Šlaitai, beje, apaugę šalavijais, mėtom, estragonu ir čiobreliais. Užlipus atsiveria gilus krateris. Dar 2,5 valandos dulkėtu 7km taku aplink stačiomis kraterio briaunomis. Nuo čia matosi visos Naivašos ežero apylinkės. Šiam parke savo take aptinkam šviežių leopardo pėdsakų, vėliau parko reindžeriai sako, kad mes jo nematėm, o jis mus - matyt taip.

 

 

 

Atsitiktinis faktas: kaip ir vyrai dauguma moterų dėl plaukų tankumo ir garbanotumo kerpasi plikai. Perukų ir prisegamų kasyčių verslas klesti.

Kaip minėjom jau judam savarankiškai. Vietinė transporto sistema nėra paprasta. Tarp didesnių miestų autobusai juda iš konkrečių stočių, bet tarp mažų miestelių ir kaimų ar miestų viduje viskas daug painiau. Kritiniu atveju, pavyzdžiui sutemus, visada gelbėja taksi, bet plešia baisią kainą (vienur prašė 12usd už 2,5km). Kita alternatyva Boda-boda mototaxi labai patogi miesto kamščiams aplenkti, tiesiog sėdi ant moto berniukui už nugaros ir švilpi. Bet pagrindinis vietinių naudojamas transportas yra Matatu. Matatu dažniausiai yra modifikuota sena Toyota Hyace. Viena modifikacija yra triukšminga žemos kokybės garso įranga, antra papildomos sėdynės - važiuoja tiek kiek telpa. Spaustis keturiese eilėje norma, priimti į tarpelius stovinčių mokyklinukų ar trumpam pakibti išorėje taip pat, fotelis ant stogo ar avis po sėdyne - pasitaiko. Glausčiausiai važiavom dvidešimt dviese. Bėda su Matatu, kad jų maršrutas nėra užrašytas ir nesi tikras ar nuveš kur reikia. Tenka sekti maršrutą gps'u ir šokt lauk jei suka ne ten.
Bene labiausiai Kenijoje erzinantis dalykas yra ekonominis rasizmas. Vien dėl to, jog esi baltas, kainos šokteli du ar tris kart. Ir taip beveik visur. Taksi, matatoj, užsakant safarius, turguje ir net vaistinėje tenka derėtis ir siūlyti priimtiną kainą. Sunku. Ir tuo pat metu gaila, mat per visą šį erzelį kartais sunku atskirti nuoširdžiai norintį padėti žmogų.

 

Malindi
Taupydami laiką (ir žinant kiek galima permokėti transporte) į Malindi skrendam. Valanda lėktuve ir į veidą trenkia kaštai drėgnas pajūrio tropikų oras. Pirmą dieną maloniai pasivaikščiodami palei vandenyną nueinam iki jūrų nac.parko, nuomojam valtį ir plaukiam iki koralinio rifo panardyti su įvairiaspalvėm žuvytėm. Koralinis rifas akivaizdžiai nykstantis, bet vis dar gražus. Karštis žudantis, tai leidžiam laiką be didelių planų. Vakarais ieškom vietų pavalgyt šviežios žuvies ir jūros gėrybių.
Gede griuvėsiai. Visai netoli Malindi buvę rūmai su mečetėmis ir apsauginėmis sienomis datuojami 1399. Šiaip nelabai įspūdingi ir stipriai suirę, bet pabėgimas iš miesto triukšmo į miško šešėlius džiugina. Griuvėsiai tiesiog paskendę džiunglėse ir apaugę didžiuliais baobabais į vieną kurių galima įlipti apsižvalgyti. Greta mažutis muziejus ir drugelių bei gyvačių centriukai. Juodoji mamba nėra labai graži.

 

 

 

Grįžtant nuo Gede griuvėsių užkalbina teta sėdinti prie savo namų. Žodis po žodžio ir ji primygtinai siūlo susipažinti su savo dėde. Užeinu į kiemą, o ten šešėlyje ant nedidelio tatamio sėdi 77 metų sudžiūvęs senučiukas ir iš bambukinės stiklinaitės gurkšnoja baltą skystį. Prisėdu. Pasiūlo ir man. Palmių vynas - gaminamas prapjaunant jauną nesusiformavusį kokosiuką ir nuleidžiant jo sulą, kuri vėliau natūraliai fermentuojasi ir gaunasi silpnas rūgštokas alkoholis/broga. Gerą valandą kalbam apie mūsų ir jų panašumus bei skirtumus. Senučiukas šviesaus proto ir puikia atmintimi. Jis išpasakoja visą savo gyvenimo istoriją, prisimena kolonijinius laikus, nepriklausomybės siekimą, kaip dėl karjeros nepavyko iškeliauti į Europą, kurį medį sodino jo tėvas, o kurį jis. Jų namus palieku su plačiausia šypsena ir maloniais prisiminimais.

Mombasa
Antras didžiausias Kenijos miestas ir didžiausias rytų Afrikos uostas. Laimei suplanavom čia būti tik vieną dieną (nemėgstam mes didelių miestų). Tikslas: senamiestis - didelis ir nors apleistas, be galo žavus. Siauručių gatvelių labirintai, drožinėtos durys ir balkonai, portugalų fortas ir kolonijiniai pastatai. Čia prekyba su visu pasauliu vyko jau šimtus metų ir multikultūrinė įtaka stipriai jaučiama.
Šiaip visa Kenijos pakrantė, kadais priklausiusi Zanzibaro sultonui, atrodo kaip kita šalis lyginant su žemynine dalimi. Jausmas labiau Islamiško Maroko ar Indijos pakrantės - tautų ir kultūrų maišatis.

 

 

 

Paskutinė diena. Perskrendam iš Mombasos į Nairobį ir dar turim laiko iki vakarinio skrydžio Europon. Deja nespėjam į drambliukų ir raganosiukų prieglaudą, kur juos galima maitinti iš buteliuko, bet nuvažiuojam į žirafų centrą. Čia veisiamos nykstančios Rotšildo žirafos. Centras nėra didelis, bet padaryta platforma, kur gali užlipti iki jų akių lygio ir maitinti iš rankos. Prieš važiuodami į oro uostą dar užsukam į atsitiktinę užeigą rajono viduje, kur joks turistas neužsuka. Dekoras kaip 90‘ųjų kaimo kultūrnamio diskotekos. Pramoga ir mums ir vietiniams - mes stebim juos, jie stebi mus.

 

Pirma savaitė safariuose buvo perpildyta įspūdžių. Antrą savaitę aiškinomės kaip čia viskas veikia. O kai jau suprantame ir mėgaujamės visais šalies teikiamais malonumais ir vargais - laikas namo.

P.S.
Būtinas pirkinys: vietinė sim kortelė (reik, kad pardavėjas telefone sutvarkytų prisijungimo prie interneto duomenis). Gėrimas: Stoney Tangawizi stipriai imbierinis limonadas, padeda virškint (verta išbandyt visus: krest, novida, t.t.). Gera turėti: tirpios kavos skardinėlę, pastiprinti keistą skystį  duodamą pusryčiams; ciklopas/žibintuvėlis galimiems elektros trūkiams. Susigaudyti padeda ofline'iniai žemėlapiai: aš naudoju nemokamą OsmAnd, kuriame sužymėti ir takeliai mėgstantiems eit be gido. Tyliau išsimiegoti padeda gebėjimas pataisyti varvantį klozeto bakelį. Rozetės britiškos. Visada verta turėti smulkių pinigų - be grąžos lengviau derėtis. Šypsena padeda visada. Hakuna Matata.